Žinai, kol nepažinojau tavęs, galbūt gerai nesupratau, ką reiškia branginti kitą žmogų. Ne, nebandau pasakyti, kad iki tol nebranginau kitų. Toli gražu ne. Tiesiog neįsivaizdavau, kad kažkas gali reikšti tiek nežmoniškai daug... Jei tik tu žinotum, kiek kartų bandžiau įteigti sau, kad negerai taip prisirišti prie kito žmogaus, neįsivaizduoji, kaip stengiausi įtikinti save, kad tai negerai. Būna, kad skausmo bijai, bet tuo pačiu nesąmoningai jo ieškai...
Keista, nes kartais manau, jog mano laikas, dienos ir naktys, slenka skirtingai su tavim ir be tavęs. Laikas lekia, jei tu esi. Jis velkasi vėžlio, ne, sraigės žingsneliais, kai tu toli.
Jei galėčiau išdeginti, sunaikinti šį jausmą... Ne kartą naktimis to meldžiau nežinomo šiam pasauliui dievo. Prašiau, kad tai, kas kartais mane palaiko gyvą, pagaliau išnyktų. Taip nenutiko. Ir žinai, ką: džiaugiuosi. Tai dar viena proga suvokti, kaip stipriai galima mylėti. Suprasti, kiek daug gali reikšti kitas žmogus.
Lyg narkotikas: su juo – sunku, be jo – dar sunkiau... Atrodo kvaila, tačiau, pasirodo, galima pasiilgti žmogaus, net jei jo nematei vos kelias dienas... Jauti, kad trūksta paprasčiausio buvimo kartu. Gal tai kvaila, bet, po galais, tada jau ir mažiausiai pusė mano mažo gyvenimo yra kvailystė.
Argi ne kvaila trokšti to, ko turėt negali?..
Toks jausmas, kad mano gyvenimas ligi dabar buvo iš dviejų dalių: iki tavęs ir su tavim. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be tavęs dabar. Išbaigtumu ir pilnatve mano dienos ne itin pasižymėjo, tačiau jos būtų visiškai tuščios be tavęs. Laikas, kurį praleidžiu kartu, man tampa dar viena netuščia diena. Lyg kelios sekundės gyvenimo mirštančiajam.
I am blessed to know you.
Net ir nežinojau, kad galiu taip parašyti. Išdrįsti taip rašyti. Net nenumanau, koks bus šių minčių likimas – galbūt jas ištrinsiu, vos tik baigsiu; galbūt įdėsiu į kokią nors knygą, bet neparašysiu, kam tai skirta. Šiaip ar taip, vis vien suprastum. Būna, kad pajauti, jog tai – apie tave. Tinka tau. Nesvarbu, kad kūriniui – keli šimtai metų... Tu jį jauti. Tai svarbiausia.
Su manim ne visada lengva. Mane reikia suprasti. Ir pajausti. Sugebėti tai padaryti. Turbūt pusė mano gyvenimo pagrindo yra jausmai. Pameni, kaip kalbėjom: žmonės pasaulį mato, girdi, kažkas užuodžia. Aš, be viso šito, jį jaučiu. Žinau, kad kartais per jautriai, kad galbūt aš pati esu vienas didelis jausmas, viena neišsenkanti emocija. Galbūt vienus tai atstumia. Kitus – traukia. Gal vienoms asmenybėms atrodau paviršutiniška, kitoms – pernelyg giliai kapstanti ne vietoje, ne laiku.
Jausti ir suprasti. Mane reikia jausti ir suprasti. Kažką primena, ar ne?..
Sudedu rankas maldai, bet pamiršau maldų žodžius... Tad meldžiuosi tylai ir savo minčių tuštumai.
Nežinau, ar dar kada nors rašysiu taip atvirai. Ar leisiu sau taip išlieti save, taip atverti iki pačios gelmės, ligi pačių pagrindų. Visa tai išgyventa, pajausta, gyvenę kažkur kertelėj. Gal ir drąsu leisti šioms mintims išvysti dienos šviesą, apnuoginti sielą ir išleisti iš narvo užgniaužtus žodžius. Pati kartais stebiuosi, kodėl galiu būti tokia bailė, ir tokia drąsi... Gal tik kartais šie jausmai ateina ne laiku, ne pačioje tinkamiausioje vietoje.
Neklauskite manęs, kodėl kartais kažką žinau, nors paaiškinti negaliu. Aš tiesiog jaučiu.Myliu begalo tave...