Trumpam pasirodė, kad mane palikai. Tada atrodė, kad nebėra dėl ko gyventi. Argi gali kas nors užpildyti tą tuštumą, kuri tuomet atsiveria? Be to, taip jau buvo ir aš žinau, kaip yra - gyventi be Tavęs: sunku, nepakeliama, tuščia, šalta, liūdna, neprasminga, pilka, be spalvų, be grožio, be polėkio, be sveikatos, be nieko. Širdis protestavo ir nebegalėjo to daugiau pakelti. Ji pakilo aukštai, ten virš debesų ir išsiskleidė, kaip kokia rojaus gėlė ir pasakė - žydėsiu ir kas man uždraus. Kas gali atimti iš manęs meilę Tau . Aš mylėsiu sau ir ieškosiu toliau tavo meilės gražiausiuose prisiminimuose, garsuose, žydinčių rožių aromate, ryto spindesį, vėjo gaivume, šiltoje šypsenoj, suprantančio žvilgsnyje, rankų gerume, draugiškam pasitikėjime, maldoje, palaimoje, amžinybėje. Ieškosiu Tavęs spalvų paletėje, akių žydrume, paukščio giesmėje, žodžio tiesoje, gėlių tyrume. Ieškosiu tavęs visur kas gali priminti Tave. Ieškosiu tol kol rasiu. Ir tada pasistengsiu spindėti, kaip dangaus žydrynė, kvepėti, kaip rožių sodas, šypsotis, kaip saulė, mylėti, kaip Dievas, saugoti, kaip angelas sargas, tausoti, kaip brangenybę, džiaugtis, kaip kalnų upelis, skambėti kaip pergalės varpas, bučiuoti, kaip svaigus prisiminimas. Gal Tau tada bus gera ir Tu pasiliksi su manim :)