Puse metu juodas gyvenimo tarpsnis, kuris vis dar tesiasi… Dziaugsmo tik lasas juroje. Ir kokia juoda kate man kelia perbego.? Gyvenimo išbandymas? Kada jis baigsis?!
Niekas nebesiseka, sveikatos nera, o jau nieko ir nebesinori…
Guli lovoj kankinama skausmo, kurio nei vaistai jau nenumalsina, asaros rieda skruostais ir galvoji kada visa tai baigsis. Pagereja. Atrodo viskas baigta, iskenciau, bus geriau. Bet ne! Ir vel viskas nuo pradziu. Lova, skausmas, asaros, vaistai… Pagereja, bet su baime gyveni kiekviena diena, kad vel bus tas pats…
Net ir ta menka mano grozi ateme. Jau nebesimaivau pries veidrodi. Kai paziuriu tik matau sulysusia, isblyskusia, visiška pasitikejima savim netekusia mergaite.
Per ta pusmeti daug svajoniu, noru duzo. Supratau kad pasaulis ne toks ir grazus kaip ji sau piesiau. Tik be galo sunku tai pripazint. Kiek as siekiu turėjau.. O dabar nebezinau.. Nebezinau ko noriu, nebeturiu jegu ko siekt.
Kad galetu kas sveikata man padovanot. Kad grazintu mano sypsena ir skardu juoka, neblestancia energija… Nora vel siekti savo svajoniu..
Deja, dabar nesinori nieko. Net kad ir zmones butu salia manes.