Zinai nekada nepagalvojau kad bus be taves taip sunku.

Pasiilgstu tu mielu tavo sms'u kurie tikri pagerindavo man nuotaika, tie apsikabinimai,

tos akys kurios ziurejo y mane kurios buvo kupinos meiles o dabar pasvergus i jas matau pykty,skausma. nors ir kaip bandyciau ytikint savo sirdy tave pamirst ji neklauso ji vis dar gyven ir jauke taves sugrystancio.

Kartais nueinu ten kurbudavom kartu kur kartu mums budavo taip gera.

atleisk uz tai ka padariau ne taip.

Nors ir inau kad manimi jau tu nebepasitiki.

prasau suteik bent menkiausia sansa man...

Nes tikrai myliu tave<3

Jaukiom akimirkom dar ir dabar prisimenu vadinom jas,
Tik jau dabar šiltais prisiminimais nuo šiol vadinsiu likus aš.
Viskas praeity, išskyrus žodžiai ir mintys, ir tas praėjas ruduo
Tuo pačiu metu kasmet sugrįžta,
Sugrįžtu mintimis atgal ir aš,
Kuomet saltis mum buvo nebaisu,
Kuomet jausdavom, kad mūsų kūnai tapdavo vienu.
Ir jei jau dūžta mano ašaros į kietą ledą,
Turėjau kur, bet dabar kai man sunku, remiuos į šaltą žemę,
Nors aš žinau, kad skaudinu tave šiais žodžiais,
Atleisk, nes kitaip tavęs jau nebeprisikviesiu.
Dar ir dabar dažnai, kai praeinu gatve tava,
Žvilgsniu atsiduriu ties tavo lango degančia šviesa,
Žinau tikrai, kad ši vieta įstrigs labai giliai,
Kaskart praeidama pro čia sugrįšiu mintimis pas tave.
Ar dėl tavęs neranda mano dūšia vietos?
Ar dėl tavęs aš neturiu kur dėtis?
Ar tik dėl to savo mintyse išraižau tavo vardą?
Ar tik dėl to sukurčiau vietą mum po šita saule?
Ir pasakyk man: kas tu? kas tu?
Kodėl savęs nepalikai, bet mane pasiėmei kartu?
Juk aš turėjau tiek nedaug,
Bet tau atidaviau, tikėdama, kad saugoti mokėsim
Ir nepaleisim viso to, ką davė mum likimas.
Ir aš žinau, kad dar tikrai neverta pasiduot,
Ir aš žinau, kad liko mūsų širdyse drąsos,
Ir aš žinau, kad mus tai jungs iki pat pabaigos.
Ar dėl tavęs neranda mano dūšia vietos?
Ar dėl tavęs aš neturiu kur dėtis?
Ar tik dėl to savo mintyse išraižau tavo vardą?
Ar tik dėl to stipriau įspaudžiu plunksną rašalo į lapą, rašydama tau laišką?
Ar dėl tavęs kaskart bandau nuslėpti savo drebančias rankas?
Ar dėl tavęs vakarais rašau eiles?
Nes pasakyti tau į akis, ką jaučiu –
Atleisk, tiek neturiu drąsos, man per sunku,
Todėl dabar kenčiu. Likai brangus,
Tu, pažadu, išliksi mano akyse toks, išliksi visada.

Mes ilgimės tų dienų, kurios praėjo. Bet bėga laikas ir mes jo negalim sustabdyti. Mes augam, senstam, mirštam, gimstam tai toks sunkus mūsų gyvenimo laikas. Mes ilgimės tų žmonių, gyvūnų kuriuos praradome ir atsimename tą dieną su jais. Mes ilgimės savo artimųjų, kurie išvažiavo ir niekada jau nbegrįš. Tad mes suprantame, kad visi mes keičiamės ir ilgimės visko kas mums buvo brangu. Ir visą laiką mes kažko ilgimės ir visą laiką ilgesimės

Pasiklydusi svajonėse maža mergaitė bėgo per rasotą pievą su begale žiedų ir drugelių..Ji nežinojo, kas yra meilė ir neapykanta, pasitikėjimas ir išdavystė, kilimas ir nuopuolis, džiaugsmas ir liūdesys, jai nereikia slėptis, jai nereikia būti kitokiai, nei ji yra..Jos gyvenimas-bėgimas. Ji tik bėga, bėga, bėga..Jos žingsniams atitaria vėjas, lietus, saulė..visas pasaulis..visa visata..Juk ji maža mergaitė, pasiklydusi svajonėse..ji nepažįsta žmonių, nepažįsta žodžių..nepažįsta savęs..Ji net nežino, kad yra maža mergaitė. Ji tik bėga..bėga..bėga..Bėga ne nuo kitų ir ne nuo savęs, ne nuo vėjo ir ne nuo lietaus..Ji bėga be tikslo ir be prasmės. Jos niekas nestumia, jai niekas neliepia bėgti-tai įprotis , vidinis postūmis, instinktas. Ji to niekur neišmoko, niekas jai neparodė…ji buvo tokia ir bus..maža mergaitė pasiklydusi svajonėse..diena keičia naktį. Naktis keičia dieną. Saulė kyla ir leidžiasi..o ji bėga…bėga per gyvenimą..per svajones..per pievą..

“Keista, bet aš įsimylėjau savo depresiją. Mylėjau ją, nes man atrodė, kad depresija – vertingoji mano charakterio dalis. Taip menkai save vertinau, jaučiau, kad nedaug ką turiu pasiūlyt pasauliui, ir vienintelis dalykas, galintis pakeisti mano buitį – tai mano kančia. Tačiau aš nebesuvokiau, kad pradėjęs viską jausti intensyviai, galiausiai nebejausi ničnieko. Viskas skamba vienodais decibelais, ir per poliruotą prekystalį šliaužiančio tarakono mirtis gali atrodyti tokia pat tragiška, kaip ir tavo. Žmonės išorėj – taip, būtent išorėj, nes apimtam depresijos žmogui visi kiti yra išorėj – iš tikrųjų yra žymiai sąžiningesni už tą, kurį kamuoja depresija ir kuris iškeitė visus jausmų niuansus į nuolatinę, įkyrią, žudančią neviltį. Bet man buvo baisu atsisakyt depresijos, aš bijojau, kad blogiausioji mano dalis iš tikrųjų ir esu aš. Mane trikdė mintis, kad reikia išmest lauk depresiją ir susikurt ištisą naują asmenybę, naują būdą gyvent ir egzistuot. Taip ilgai depresija buvo patogus - ir sąžiningas - būdas paaiškint viskam, kas man netaip.”

Taip ymanoma pakeist zomgu.

svarbiausia kad ir jis to noretu.

Iki kaledu liko kelios dieno.

Noriu atsiprasyti visu uz viska kas buvo netaip.

tiesiog prasau- atleisk uz viska,nepyk

atmink tai kad begalo esat man brangus!

myliu.

Atleisk Erikai uz viska.....

is karto atsiprasau uz klaidas.;*
Siandien istorjos pamokoje supratau kas yra tikri draugai.
tai ne tie kurie buna su tavim kai tau linksma o tie kurie padeda kaip tau sunku.....
tai va siandien priejau tokios isvados kad tikru draugu neturiu. kuriuos tokiais vaidinau sendien parode savo tika veida... zinoma nusivyliau jais....
BET AS BUSIU STIPRI IR GYVENSIU TOLIAU!

Lyg draskytų iš vidaus… Toks skausmas…Negaliu jo iškęsti…

Ir nekentėsiu…

Bėgsiu.eisiu.skrisiu.

Bet išgyvensiu TAI…

Tas jausmas…Nepakeliamas skausmas…Ir mintys…

Beprasmės mintys..

Ji troško bendrauti.
Jis nemėgo žmonių.
Ji nekentė sniego.
Jis jį dievino.
Ji buvo svajotoja.
Jis netikėjo pasakom.
Ji mylėjo dangų.
Jis sakė, kad tai banalu.
Jai patikdavo sėdėti naktį ant stogo ir žiūrėti į žvaigždes.
Jis mieliau žiūrėdavo į TV ekraną.
Ji manė, kad jis tas, kurio jai reikia.
Jis laikė ją maža mergaite.
Jis jai buvo viskas.
Ji jam buvo eilinis žaisliukas.
Ji buvo jautri.
Jis nuolat ją įžeidinėjo.
Ji liūdėjo.
Jis ironiškai šypsojosi.
Ji verkė.
Jis tylėjo.
Ji kentėjo.
Jis nekreipė į tai dėmesio.
Ji pavargo.
Ji norėjo pasikeisti.
Jis manė, kad ji tam per silpna.
Ji vis tolo nuo jo.
Jis nenorėjo to pripažint.
Ji beveik pamiršo jo vardą.
Jis vis dažniau apie ją galvodavo.
Ji pasikeitė.
Ji nebesėdi naktim ant stogo ir nebesvajoja, nes jis sakė kad tai vaikiška.
Ji nebežiūri į tą nuostabų žydrą dangų, nes dabar jis bespalvis.
Ji nustojo juoktis, nes jis visada sakė, kad tai naivu.
Ji pamilo šaltą sniegą.
Ji tapo tokia, kokios norėjo jis.
Bet jis pasigedo tos mažos, svajojančios mergaitės su spindinčia šypsena ir mylinčiomis akimis.
Ji žiūrėjo į jį bejausmiu žvilgsniu.
Jis suprato, kad ji jam pati svarbiausia.
Jis norėtų ją susigrąžinti.
Bet Ji nebetiki meile..

Aš esu viena, nes nejaučiu kažko tyliai kvėpuojančio šalia manęs..

Aš esu bloga, nes nejaučiu kažkieno širdies plakančios prie manosios…

Aš esu kitokia, nes nejaučiu aplink save sklaidančių minčių…

Aš esu kažkieno…

Nes jaučiu rankas kuriose yra virvelės, kuriomis žaidžiama su manuoju gyvenimu…

Susimąstymui..

Aš kartais pavargstu nuo triukšmo, kartais ir nuo mėlyno dangaus… Aš kartais nesustodama kalbu per dieną, o kartais tyliu nuo aušros iki tamsos… Aš kartais trokštu padaryt kitus laimingus, o kartais noriu spjaut ant mane supančių žmonių… Aš kartais noriu elgtis taip kaip liepia protas, o kartais mane nugali širdis pilna jausmų…





Turbūt nėra nė vieno dalyko pasaulyje, kad būtų tik teigiamas… Cukrus saldus, bet storina, laimė graži, bet ji baigiasi, gyvenimas nuostabus, bet toks trumpas… Tačiau juk eini į priekį ir tobulėji ne vien tada, kai oras geras, aistringa meilė, šiltas lietus ar linksmas juokas… Todėl kartais reikia, kad bent truputį skaudėtų širdį. Kai ją kankina nerimas, galvoje gimsta stebuklingai keistos mintys. Štai kokia didelė nauda iš liūdesio - praeidamas užleidžia vietą džiaugsmui, pasilikdamas tyliai kviečia kažką pradėti iš naujo. Kad ir labai mažais žingsniukais. Kad ir pro ašaras. Visada stenkis, kad laikas būtų kuo gražesnis, kažkoks šiltesnis ir smagesnis, kad neapmirtų, sustingtų ir vos vos judėtų, kad lėktų linksmai ir lengvai lyg vėjas, o neatnešdamas baisiausius nusivylimus ir klausimus - kodėl? Visos bėdos, purvas ir mėšlas nereiškia, jog gyvenimas žiaurus, negailestingas ar nemyli tavęs. Tiesiog jis - visoks, ir todėl labai pavojingas, nes neįmanoma atspėti, už kurio kampo tavęs laukia džiaugsmai, o už kurio - pragaras. Laimės kūdikiai, kuriems sekasi pataikyti teisingai. Kai abejoji pasirinkdamas, prisimink visus gerus dalykus, kuriais tikėjai, kol nesuaugai. Geri draugai neišduoda, tėvai tikrai myli, o savo laimė kuriame patys - ir niekada nevėlu pradėti. Gal ir gerai, kad vakar diena negrįžta. Rytojus, jei panoresi, bus daug idomesnis…

MES SAKOM,

Mes sakom ”Ačiū tau už tai, kad tu esi” kai negalim pasakyt ”Aš myliu tave”…

Mes sakom ”Man nėra prasmės daugiau gyventi” kai norim, kad mus atkalbėtų…

Mes sakom ”Čia šalta” kai mums reikalingas prisilietimas…

Mes sakom ”Man iš tavęs daugiau nieko nereikia” kai negalim gauti tai ko norim…

Mes sakom ”Aš nekėliau ragelio, nes buvau užsiėmus” kai negalim prisipažinti, kad girdėti šį balsą mums nebedžiugu…

Mes sakom ”Aš niekam nereikalinga” kai esam nereikalingi tik vienam žmogui…

Mes sakom ”Aš susitvarkysiu” kai gėda paprašyti pagalbos…

Mes sakom ”Tu geras draugas” ir nutylim ”…bet nieko daugiau nesitikėk”.

Mes sakom ”Tai nesvarbiausia” kai nebeturim pasirinkimo…

Mes sakom ”Aš pasitikiu tavim” kai jaučiam, kad su mumis žaidžia…

Mes sakom ”Visam laikui” kai nenorim pažiūrėti į laikrodį…

Mes sakom ”Aš buvau šalia” kai nesusirandam sau pasiteisinimo…

Mes tiek daug kalbam, kad kai ant liežuvio lieka keli neišnaudoti žodžiai mes suspaudžiam lūpas žiurim į grindis ir tylim…

O tie žodžiai būtų buvę gražesni už tyla..

Bet mes bijom..bijom, kad kažka pakeisim..

Manęs visiškai nėra… Visiškai rimtai… Situacija help..Situacija sos..

Aš savęs nesuprantu iš kur tu atsiradai?

Ir kodėl man patikai būtent tu?..

Išsijungia šviesa.. Be tavęs manęs nėra.. Nieko nenoriu…

Tai lėti nuodai.. Tai veda iš proto.. O visi sako, kad pati kalta..

Be tavęs aš ne aš.. Be tavęs manęs nėra.. O visi sako, kad tai nesąmonė..

Bet tai tiesa…

Aš norėjau pamiršt.. stengiaus bet neišėjo…

Paleisk mane, juk be tavęs manęs nėra … palei sieną link grindų ir vėl iš proto išeinu…

Atleiskit, bet vistiek mylėsiu jį…

Kelintą dieną beprasmiškai lauki jo?

Ir bandai nuspėti jo žingsnius.

Bet telefonas tyli jau senai.

O širdis gailiai verkia nuo vienatvės.

Ateis naktis ir tu tyliai šnabždėsi ‘’sudie”.

”Sudie” tam kuris jau išėjo.

Kas kaltas jau nesuprasi.

Jis išėjo ir laimė kartu su juo.

Jo meilės deja nesugebėjai išsaugot.

Nesupratai ankščiau jūsų susitikimų svarbumo

Ir apie jausmus jam neišdrįsdavai nieko pasakyt.

Todėl tylėjai.

Taip trūksta jo rankų šilumos prarastos šypsenos

ir svaiginančių kvepalų.

Vietoj juoko tik tyla.

Jis išėjo, o su juo ir meilė.

Tavo berniukas išėjo.

Tavo berniukas su kita.

Apkabina ne tave.. užmiega ne su tavim…

O tu klaidžioji po tamses gatves ir bandai suprasti kodėl jis ..

juk tu jam padovanojai svarbiausia ką turi savyje ir jausmus..

Davei jam viska apie ka tik galima būtų pasvajoti, bet jam pasirodė maza…

Jau kelintą dieną savęs klausiu:
- Mergyt, ar tu laiminga..
Ir pati sau atsakau:
-O ar mirusia dvasia žmogus gali būti laimingas ar nelaimingas?…

Esu kaip robotas..Kažkur einu..kažką darau..kažką veikiu..netgi mąstau..Bet niekur nėra gyvybės..visur tik technika…

Ar aš tikrai mirus?..

Ir visgi dar ne..Nes pamačiau tave ir tas skausmas..

Tik skausmas manyje liko gyvas..