2009 m. gruodžio 29 d., antradienis

“Keista, bet aš įsimylėjau savo depresiją. Mylėjau ją, nes man atrodė, kad depresija – vertingoji mano charakterio dalis. Taip menkai save vertinau, jaučiau, kad nedaug ką turiu pasiūlyt pasauliui, ir vienintelis dalykas, galintis pakeisti mano buitį – tai mano kančia. Tačiau aš nebesuvokiau, kad pradėjęs viską jausti intensyviai, galiausiai nebejausi ničnieko. Viskas skamba vienodais decibelais, ir per poliruotą prekystalį šliaužiančio tarakono mirtis gali atrodyti tokia pat tragiška, kaip ir tavo. Žmonės išorėj – taip, būtent išorėj, nes apimtam depresijos žmogui visi kiti yra išorėj – iš tikrųjų yra žymiai sąžiningesni už tą, kurį kamuoja depresija ir kuris iškeitė visus jausmų niuansus į nuolatinę, įkyrią, žudančią neviltį. Bet man buvo baisu atsisakyt depresijos, aš bijojau, kad blogiausioji mano dalis iš tikrųjų ir esu aš. Mane trikdė mintis, kad reikia išmest lauk depresiją ir susikurt ištisą naują asmenybę, naują būdą gyvent ir egzistuot. Taip ilgai depresija buvo patogus - ir sąžiningas - būdas paaiškint viskam, kas man netaip.”

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą