Nepyk už tai, kad su tavim aš atradau meilę…
Kad ne aš ir ne tau pasaulį sukau ratu…
Už tai, kad skaičiavau kiekvieną valandą, praleistą su tavimi, kad prašiau dar bent minutėlės artumos, o po jos dar vienos…
Ir dar…
Kad galėčiau tiesiog žiūrėti į tavo akis, kurios mane ramino.
Aš vis dar prisimenu lapkričio sniegą. Deja, jis ištirpo.
Išsikraipė tavo veidas. Jau nebepamenu, kuo kvepėjo tavo rūbai, kokiu ritmu slinko pirštai…
Tik žodžiai liko neišblukę…