2010 m. vasario 21 d., sekmadienis

Žinai ko man labiausiai trūksta šaltą vakarą? Tavęs ir to kaip tu paimdavai mano delnus ir juos šildydavai žiūrėdamas man į akis. O aš parausdavau. Tada tu linksmai nusijuokdavai ir pabučiuodavai. Sakei, kad dievini mano rausvus žandukus, mano drovią šypseną ir mano paprastumą. Bet kaip ir visi paprasti dalykai aš tau greitai nusibodau. Mano drovumas ir skruostų raudonis tau nebeatrodė mieli, greičiau kvailoki ir naivūs. Ėmiau jausti kaip tolsti ir nieko negalėjau padaryti. Jaučiausi beviltiškai, žiūrėdama kaip tu, tas kuris man buvo svarbesnis už viską tolsta nuo manęs. Atrodė tarsi tu eitum vis tolyn ir tolyn, o aš bėgčiau link tavęs tačiau tuo pat metu negalėčiau pajudėti iš vietos. Nekaltinu tavęs, kad palikai ir išėjai. Juk kiekvienas turi teisę rinktis ir deja tu manęs nepasirinkai. Tačiau būčiau norėjusi, kad bent jau išdrįstum man tai pasakyti...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą