Štai sedžiu aš sau viena savo kambary..Mastau,galvoju ka tau parasyt..Taves nera salia,nera kas vel paguos tik juodos raides balto popieriaus lape..As noriu buti tavo,as noriu tau dainuoti,as noriu viska siandien tik tau tai atiduoti..Priimk jausmus,priimk mintis..Prasau neuzdaryk pries mane jausmu duris..As negaliu gyvent be to suprask man reikia tavo meiles visur ir visada..Be jos as ne zmogus,be jos as niekas jau..Tikek manim,tikek manim prasau..Ir nezinau kas bus toliau,kaip reikes gyvent..Sirdis priklauso siandien tau ir tiktai tau..Nenoriu spaust taves,nenoriu tau trukdyti,tik noriu palinketi pasukti i teisinga krypti..Gal niekada ir nesakiau,kad myliu,zinok tada as tik nutyliu..Tu reiski man daugiau nei oras ir vanduo..Seima,draugai,siela,Dievas ir viskas kas su juo,tikek manim isiklausyk ka tau sakau,kartu mes galim daug daugiau..Tik tu ir as,tik as ir tu..As noriu,kad mes butumem kartu,bet vien tik noro neuztenka,reikia tavo zodzio,nes kitaip bus viskas baigta..Mastyk,galvok ka pasakysi,nes paskutinis zodis turi deti taska viso sito..Gerai baigiu,nes tikriausiai uzknisau su savo paistalais ir beprasmiais klausimais..Ir baigdamas dar pasakysiu,kad mano noras buti tavo tikras jau jis tikras..Ir nezinau kas bus toliau,keip reikes gyvent..Sirdis priklauso siandien tau ir tiktai tau..Nenoriu spaust taves,nenoriu tau trukdyti tik noriu palinketi pasukti i teisinga krypti...

Ech....Antra naktis be miego... Ar dar ilgai taip bus? Kiekviena net ir menkiausia mintis apie tave... Pavargau taip gyventi. O gal viską baikti? Eiti ir nušokti nuo kokio tilto? Bet ar tai išeitis?! Aš manau ne.Tu net neįsivaizduoji kaip sunku gyventi be tavo patarimų,juoko,šypsenos kuri man pakeldavo nuotaiką.Daugiau nebegaliu gyventi tavo prisiminimais savo mintyse, man reikia daugiau man reikia tavęs, tavo šiltų rankų.Ateik ir padaryk mane laigingą.Lauksiu visada E.S.

svajojame gyventi geriau,tačiau nevertiname to, ką turime čia ir dabar.kritikuojame kitus,tačiau užmerkiame akis sau.planuojame kas bus rytoj,tačiau dar nežinome kuo baigsis šiandiena.verkiame kai skauda,
tačiau taip retai susigraudiname iš laimės. vertiname šviesą, nes bijome tamsos,tačiau vis nedrįstame pažvelgti savo baimei į akis.garsiai reiškiame nepasitenkinimą,tačiau tik sušnibždame, kad mylime..

Žinai ko man labiausiai trūksta šaltą vakarą? Tavęs ir to kaip tu paimdavai mano delnus ir juos šildydavai žiūrėdamas man į akis. O aš parausdavau. Tada tu linksmai nusijuokdavai ir pabučiuodavai. Sakei, kad dievini mano rausvus žandukus, mano drovią šypseną ir mano paprastumą. Bet kaip ir visi paprasti dalykai aš tau greitai nusibodau. Mano drovumas ir skruostų raudonis tau nebeatrodė mieli, greičiau kvailoki ir naivūs. Ėmiau jausti kaip tolsti ir nieko negalėjau padaryti. Jaučiausi beviltiškai, žiūrėdama kaip tu, tas kuris man buvo svarbesnis už viską tolsta nuo manęs. Atrodė tarsi tu eitum vis tolyn ir tolyn, o aš bėgčiau link tavęs tačiau tuo pat metu negalėčiau pajudėti iš vietos. Nekaltinu tavęs, kad palikai ir išėjai. Juk kiekvienas turi teisę rinktis ir deja tu manęs nepasirinkai. Tačiau būčiau norėjusi, kad bent jau išdrįstum man tai pasakyti...

Miriau…Ir vėl…?Aga…
Man patinka mirti, Tada prisikelti…Tada kažkam pasivaidenti…Prabusti naujam gyvenimui ir vėl jį palikti…
Išgąsdinti tave spintoje…Ir man patinka, kaip tu užrėki ant manęs…Kai pamatai, kad aš su tavo marškiniais…
Patinka grožėtis tavo akių grožiu…Matyti tave po savo lova…Tikėtis, kad tu naktį atneši man puokštę gelių…
Patinka sapnuoti, kaip krentu ir tu mane išgelbėji…Matyti tave didžiąjąme ekrane…Suvokti, kad tu tik dalelę savęs…Palieki kitur, o visą kitą dovanoji tik man…

Išplaukusio laivo laikas nelaukia Laikas būna dabar.... Jis laikinas Vazai krentančiai ant žemės Leiski suprasti, Amžina - mitas. Iškasus griaučio liekaną Iš neolito Neneik, kad laiko skale kito Dabar, kas yra, laikas, dabartis Rytoj beliks istorija, praeitis. Nuvytusi viltis ir... Jai mirtis. Nelaukia tiktai ką tiktai............... .................. Sulaukę Jie užsidėję sulaukimo kaukę O baigus laukti Moteris jau kaukia Kažkas plaukti pradėjo vėl laiku

Kada tu myli kažką, kai tikrai myli kažką. Tas asmuo tampa dalimi tavęs. Jis tampa tavo gyvenimo dalimi. Jis pakeičia tave ir įkvepia daugeliui skirtingų neapsakomų būdų. Mylintis žmogus visuomet su tavim kartu ir saugo nuo baimės jausmo. Aš niekada negalvoju ką tu gali, man nesvarbu kas atsitiks, visuomet liksi mano širdyje. Visada..

Ką darytum jai dabar pasibelsčiau į duris?

Jei dabar stovėtum prieš mane, aš verkčiau… nors ir to nereikia.
Bet jeigu stovėtum prieš mane, aš būčiau bejėgė pasipriešinti.
Sakiau, kad nekenčiu, bet žinai tai netiesa…
Aš tik noriu apsaugoti save. Aš tik bijau, kad įskaudinsi..
Jei dabar stovėčiau prieš tave, širdis beproto daužytūsi, pradėčiau drebėt, apkabinčiau, nes kojos pradėtų linkti…
Bet tu nebūsi čia ir dabar, nes tu nemyli.. ir tu ne toks.
Labanakt.*

Sudaužyta širdis kartais plaka garsiau nei visos kitos kartu;
Niekas nesužeidžia labiau nei staiga nustojusi plakti širdis;
Niekada nejausite tokio švelnumo,kokį jaučiate mylėdami-nebent imdami į rankas katės neseniai atsivestus kačiukus;
Tavo širdis yra vienintelis dalykas,kurio iš tavęs niekas negali atimti-nebent tada,kai tu nusprendi ją padovanoti;
Iš draugystės gali gimti meilė,tačiau atvirkščiai beveik niekada nebūna;
Neturėdamas vaikystės prisiminimų esi priverstas nešiotis dėžę,kurios turinio nežinai;
Jei tau kada nors pasitaikys proga įsimylėti,pasinaudok ja;
Kai žmogus nustoja mylėjęs kitą,jis jaučia,kad tapo kitoks,net jeigu ir liko tas pats asmuo;
Gyvenimas pateikia daug staigmenų,tačiau daug jų ir atima;
Planuoti meilę yra tas pats,kaip bandyti kontroliuoti orą-neįmanoma,sukelia neviltį ir nenatūralu;
Tobulų nėra,tačiau kartais žmonės vistiek vienas kitam ideliai tinka.

Kvaila....

Viskas baigiasi. Anksčiau ar vėliau, nes tai neišvengiama.Bet kartais atrodo, kad daug kas tęsiasi visą amžinybę.Paradoksalu, nes, kai visą kūną ir sielą užvaldo nostalgiją, norisi bėgti ir pabėgti iš nebūties, nes tai kankina. Bet vis dėlto negali - lieki stovėti vienoje vietoje. Ten pat, kur kažkada jau buvai.Ar tai reiškia, kad viskas sukasi ratu?Nenoriu tuo tikėti. Bet.. tikiu.Nes beprasmybėj ieškau prasmės.Kvailas žmogus. O gal mes tik tokius vaizduojame?Kai per daug kūrybos - sunku… Norisi bėgti ir niekada negrįžti. Bet, kita vertus, žinai, kad tai neįmanoma. Tu privalai.Ir vėl tartum viskas iš naujo.

Kartais nuliūdina toks kvailas dalykas…Ir akyse kaupiasi ašaros.Kodėl taip?Galbūt todėl, nes pati ieškau liūdesio?Juk pati sau kartoju, kad ne tai svarbiausia, bet.. dabar dėl to labai liūdna...bent šią akimirką.

Išeinu. Nes baisiai liūdna. Vėl kažkokia sumaištis.
Kalta ziema? Kaip toj dainoj „Kaltas sniegas, kuris mylėt išmokė…“
Vis dažniau taip galvoju.
Neturiu nieko. O gal turiu? Bet jie nesupranta ir niekada nesupras to, ko man iš tiesų trūksta.
Nes Jis išėjo – ir jau daugiau niekada nebegrįš.
O čia jaučiuosi tuščia. Ne savo vietoj.
Keista, o anksčiau net nebūčiau pagalvojus, kad mane ši vieta taip stipriai stums nuo savęs.
Nors ir traukia. Dviprasmybė.
O jau senokai neverkiau. Verkiu dažnai, bet tik sapnuose, nes nenoriu, kad jie matytų mano skausmą. Vis tiek nesupras, nes tam nelemta.
Vis dėlto nors akimirką šiandien buvau laiminga.Išties laiminga.
Nes buvau ten, kur jaučiausi gerai. Bet 1-7 kabinetą praleidau. Kodėl?
Jis mane galbūt labiausiai traukia. Gal kitą kartą…
Dabar jaučiuosi blogai. Nenoriu būti čia.
Bet ir neturiu, kur bėgti.
Ir vėl grįžta tos mažos mergaitės svajonės tiesiog išnykti: išvažiuoti į Afriką, kur nors į dykumą ar tropikų miškus, aplankyt lūšnynus – bet ką, kad tik nereikėtų būti čia.

Žiūri į save iš šono. Ji tikrai nėra gražuolė,bet ir nepasakyčiau, kad baisi.Zalios akys, keistas ir bauginantis žvilgsnis, rudi ant pečių krentantys plaukai, kietai sučiauptos lūpos, daili figūra.Na,gan nebloga išvaizda,bet akys..Įsižiūrėjus į jas giliau, gali pamatyti sugniuždytą asmenybę..Akyse atsispindi baimė.Baimė mylėti, būti įskaudintai,ar tiesiog pasipriešinti Tau..Pažiūrėk įdėmiau,Matosi skausmas.Ką skauda? Manau,kad širdį..Įsižiūrėk.Ar matai nusivylimą?Tikriausiai Ji per daug nusivylusi gyvenimu.Vis dar žiūri?Manau,kad radai kančią.Ji pavargo..Viskas per daug sunku..Žiūrėk gilau.Matai neapykantą? Ji nežino kam ji skirta.Gal jai pačiai?Na nesvarbu..O dabar atitrauk žvilgsnį.Žiūrėk ne į akis, o į Ją pačią.Matai?Prieš tave stovi maža, sugniuždyta mergaitė..Ir ji verkia.Ašaromis bando paslėpti savo akyse matomą TIKRĄJĄ JĄ..-Mergyt,neverk-nepadės! Juk akys, tai sielos veidrodis.

...Neapsirik...

Tas, kas juokiasi, širdyje gali slėpti ašaras. Kas piktas - švelnią ir tyrą meilę. Laimingas - nenugalimą siaubą, kad laimė baigsis..Ir ne visos akys, žadančios meilę, ją dovanoja.
Taip lengva apsirikti…