Aš nieko negaliu pakeisti
Aš bijau tave paliesti
Šaltas vėjas neištrynė
Daug nepasakytu žodžiu
Ašarom pabiro į žeme
Niekada tavęs nepamiršiu
Tu priminsi mano vienatve

Prisiglausiu prie tavo veido
Rudeninio tavo veido
Prisiglausiu prie tavo ranku
Rudeniniu tavo ranku

Taip sunku tave prarasti
Ar gali mane suprasti
Tuščios miesto gatvės nušvito
Šąla rudenini ryta
Daug nesusapnuotu paukščiu
Daužosi į verkianti stikla
Niekada neprisiminsiu
Viskas buvo tarsi netikra

Prisiglausiu prie tavo veido
Rudeninio tavo veido
Prisiglausiu prie tavo ranku
Rudeniniu tavo ranku

Prisiglausiu prie tavo veido
Rudeninio tavo veido
Prisiglausiu prie tavo ranku
Rudeniniu tavo ranku

Trumpam pasirodė, kad mane palikai. Tada atrodė, kad nebėra dėl ko gyventi. Argi gali kas nors užpildyti tą tuštumą, kuri tuomet atsiveria? Be to, taip jau buvo ir aš žinau, kaip yra - gyventi be Tavęs: sunku, nepakeliama, tuščia, šalta, liūdna, neprasminga, pilka, be spalvų, be grožio, be polėkio, be sveikatos, be nieko. Širdis protestavo ir nebegalėjo to daugiau pakelti. Ji pakilo aukštai, ten virš debesų ir išsiskleidė, kaip kokia rojaus gėlė ir pasakė - žydėsiu ir kas man uždraus. Kas gali atimti iš manęs meilę Tau . Aš mylėsiu sau ir ieškosiu toliau tavo meilės gražiausiuose prisiminimuose, garsuose, žydinčių rožių aromate, ryto spindesį, vėjo gaivume, šiltoje šypsenoj, suprantančio žvilgsnyje, rankų gerume, draugiškam pasitikėjime, maldoje, palaimoje, amžinybėje. Ieškosiu Tavęs spalvų paletėje, akių žydrume, paukščio giesmėje, žodžio tiesoje, gėlių tyrume. Ieškosiu tavęs visur kas gali priminti Tave. Ieškosiu tol kol rasiu. Ir tada pasistengsiu spindėti, kaip dangaus žydrynė, kvepėti, kaip rožių sodas, šypsotis, kaip saulė, mylėti, kaip Dievas, saugoti, kaip angelas sargas, tausoti, kaip brangenybę, džiaugtis, kaip kalnų upelis, skambėti kaip pergalės varpas, bučiuoti, kaip svaigus prisiminimas. Gal Tau tada bus gera ir Tu pasiliksi su manim :)

Erikui...

Viskas baigta…
Tik zinau, kad as jau tikrai nieko nesistengsiu pakeist. Tik dar daug daug ka issakysiu. Jei manes nesuprasi, reiskias Erikai nemoki suprasti ir niekada gyvenime manes nesuprasi. Buvau tokia gera, kokia tik mokejau buti. Stengiausi kiek begalejau. Mylejau taip, kaip nieko niekada nemylejau. Daugiau neistengiu, atleisk..
Kada nors tai ivertinsi, bet bus galbut jau velu…(nors manau kad tikrai niekada velu nebus tokiam kaip tu)
Tu man saves tiek neatiduodi, kiek as atiduodu tau save. Deja, tau atrodo kitaip… Tik noreciau, kad atsidurtum mano vietoje, tada pamatytum…
Daugiau jau niekada nerodysiu jausmu… ir niekam nebusiu tokia gera…
Nebenoriu niekada myleti! NEBENORIU! Nepykciau, jei pirmas kartas butu ir paskutinis. Pasistengsiu, kad taip ir butu.
Tokio skausmo niekada nejauciau. Atrodo plys sirdis… Bet juk praeis.. tik nezinia kada.. ir randas tikrai sirdeleje liks…Kas benutiktu, Erikai, Tu vis vien visada busi kazkur mano mazoj sirdelej…

Žinai, kol nepažinojau tavęs, galbūt gerai nesupratau, ką reiškia branginti kitą žmogų. Ne, nebandau pasakyti, kad iki tol nebranginau kitų. Toli gražu ne. Tiesiog neįsivaizdavau, kad kažkas gali reikšti tiek nežmoniškai daug... Jei tik tu žinotum, kiek kartų bandžiau įteigti sau, kad negerai taip prisirišti prie kito žmogaus, neįsivaizduoji, kaip stengiausi įtikinti save, kad tai negerai. Būna, kad skausmo bijai, bet tuo pačiu nesąmoningai jo ieškai...
Keista, nes kartais manau, jog mano laikas, dienos ir naktys, slenka skirtingai su tavim ir be tavęs. Laikas lekia, jei tu esi. Jis velkasi vėžlio, ne, sraigės žingsneliais, kai tu toli.
Jei galėčiau išdeginti, sunaikinti šį jausmą... Ne kartą naktimis to meldžiau nežinomo šiam pasauliui dievo. Prašiau, kad tai, kas kartais mane palaiko gyvą, pagaliau išnyktų. Taip nenutiko. Ir žinai, ką: džiaugiuosi. Tai dar viena proga suvokti, kaip stipriai galima mylėti. Suprasti, kiek daug gali reikšti kitas žmogus.
Lyg narkotikas: su juo – sunku, be jo – dar sunkiau... Atrodo kvaila, tačiau, pasirodo, galima pasiilgti žmogaus, net jei jo nematei vos kelias dienas... Jauti, kad trūksta paprasčiausio buvimo kartu. Gal tai kvaila, bet, po galais, tada jau ir mažiausiai pusė mano mažo gyvenimo yra kvailystė.
Argi ne kvaila trokšti to, ko turėt negali?..
Toks jausmas, kad mano gyvenimas ligi dabar buvo iš dviejų dalių: iki tavęs ir su tavim. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be tavęs dabar. Išbaigtumu ir pilnatve mano dienos ne itin pasižymėjo, tačiau jos būtų visiškai tuščios be tavęs. Laikas, kurį praleidžiu kartu, man tampa dar viena netuščia diena. Lyg kelios sekundės gyvenimo mirštančiajam.
I am blessed to know you.
Net ir nežinojau, kad galiu taip parašyti. Išdrįsti taip rašyti. Net nenumanau, koks bus šių minčių likimas – galbūt jas ištrinsiu, vos tik baigsiu; galbūt įdėsiu į kokią nors knygą, bet neparašysiu, kam tai skirta. Šiaip ar taip, vis vien suprastum. Būna, kad pajauti, jog tai – apie tave. Tinka tau. Nesvarbu, kad kūriniui – keli šimtai metų... Tu jį jauti. Tai svarbiausia.
Su manim ne visada lengva. Mane reikia suprasti. Ir pajausti. Sugebėti tai padaryti. Turbūt pusė mano gyvenimo pagrindo yra jausmai. Pameni, kaip kalbėjom: žmonės pasaulį mato, girdi, kažkas užuodžia. Aš, be viso šito, jį jaučiu. Žinau, kad kartais per jautriai, kad galbūt aš pati esu vienas didelis jausmas, viena neišsenkanti emocija. Galbūt vienus tai atstumia. Kitus – traukia. Gal vienoms asmenybėms atrodau paviršutiniška, kitoms – pernelyg giliai kapstanti ne vietoje, ne laiku.
Jausti ir suprasti. Mane reikia jausti ir suprasti. Kažką primena, ar ne?..
Sudedu rankas maldai, bet pamiršau maldų žodžius... Tad meldžiuosi tylai ir savo minčių tuštumai.
Nežinau, ar dar kada nors rašysiu taip atvirai. Ar leisiu sau taip išlieti save, taip atverti iki pačios gelmės, ligi pačių pagrindų. Visa tai išgyventa, pajausta, gyvenę kažkur kertelėj. Gal ir drąsu leisti šioms mintims išvysti dienos šviesą, apnuoginti sielą ir išleisti iš narvo užgniaužtus žodžius. Pati kartais stebiuosi, kodėl galiu būti tokia bailė, ir tokia drąsi... Gal tik kartais šie jausmai ateina ne laiku, ne pačioje tinkamiausioje vietoje.
Neklauskite manęs, kodėl kartais kažką žinau, nors paaiškinti negaliu. Aš tiesiog jaučiu.Myliu begalo tave...

;*

...Kai skauda Širdį, tą mažą raudoną, plakančią Širdį...aš verkiu, kaip ir mes visi... Aš svajoju taip pat, kaip svajoji tu, jis ar ji... Nors mano sparnai palaužti, o baltus skruostus teplioja juodas blakstienų tušas, aš vis dar esu aš - aš vis dar ta pati... Tik juodos tušo paliktos dryžės išduoda mane, taciau jos teišduoda tai, kad man sunku, kad aš sielvartauju,... bet niekas niekada negali jausti< kaip stipriai ir kiek gilus tas mano skausmas... Aš egzistuoju - tačiau ne taip, kaip noriu, aš juokiuosi, bet tik todėl, kad man gera matyti tuos, kurių veidus puošia šypsenos...O širdyje verkiu...verkiu tam, kad sielvartą nuplaučiau, tą ilgesį, tą nerimą... verkiu, už ji, už tave, ko gero už visus... Ir verksiu tol, kol mano ašaros dings, sparnai ims gyti,...kol mano širdis atšals - ledu pavirs, kad negalečiau jau daugiau mylėti,... kol egzistuosiu, kol skaudės, kol mano širdis plaks...

;*

Puse metu juodas gyvenimo tarpsnis, kuris vis dar tesiasi… Dziaugsmo tik lasas juroje. Ir kokia juoda kate man kelia perbego.? Gyvenimo išbandymas? Kada jis baigsis?!
Niekas nebesiseka, sveikatos nera, o jau nieko ir nebesinori…
Guli lovoj kankinama skausmo, kurio nei vaistai jau nenumalsina, asaros rieda skruostais ir galvoji kada visa tai baigsis. Pagereja. Atrodo viskas baigta, iskenciau, bus geriau. Bet ne! Ir vel viskas nuo pradziu. Lova, skausmas, asaros, vaistai… Pagereja, bet su baime gyveni kiekviena diena, kad vel bus tas pats…
Net ir ta menka mano grozi ateme. Jau nebesimaivau pries veidrodi. Kai paziuriu tik matau sulysusia, isblyskusia, visiška pasitikejima savim netekusia mergaite.
Per ta pusmeti daug svajoniu, noru duzo. Supratau kad pasaulis ne toks ir grazus kaip ji sau piesiau. Tik be galo sunku tai pripazint. Kiek as siekiu turėjau.. O dabar nebezinau.. Nebezinau ko noriu, nebeturiu jegu ko siekt.
Kad galetu kas sveikata man padovanot. Kad grazintu mano sypsena ir skardu juoka, neblestancia energija… Nora vel siekti savo svajoniu..
Deja, dabar nesinori nieko. Net kad ir zmones butu salia manes.

“… jei tu tikrai trokšti pagerinti savo gyvenimą ir turėti visa, ko širdis geidžia, turi kovoti savo kovą. Nesvarbu, ką kiti apie tave kalba. Svarbu tai, ką tu galvoji apie save pats. Nebijok, kad kiti tave pasmerks, jeigu esi tikras, jog elgiesi teisingai. Gali daryti viską, ką nori, jeigu tavo širdis ir sąžinė sako, jog tai yra gerai. Nesigėdyk to, kas teisinga; nuspręsk, kas, tavo manymu, yra gėris, ir siek jo. Ir, dėl Dievo, neįprask matuoti savęs kitų žmonių matais. Tu atimi iš savęs kiekvieną tą akimirką, kurią praleidi svajodamas svetimas svajones.”

Vanduo, iš lėto slenkantis stiklu, nenuplauna skausmo, ašarų. Jie susivija vijomis, storiausiomis gijomis ir veržia, vis stipriau ir stipriau silpnojo gerklę. Prarūkytos balso stygos vėl paveda, atsisako paklust. Pūslėtos rankos kabinasi lyno, kuris dar vakar vadinosi gyvenimu, šiandien patapęs tik išgyvenimu. Bet nuzulintas lynas duoda atkirtį, rėkdamas: „Nori gyventi? Stenkis labiau! Ką tu gali atiduoti už gyvenimą?“ Nedaug galiu, nedaug turiu, bet galiu užauginti rožę savo kukliam kambarėly ir parašyti odę gyvenimui.

Nesava

Jei galėčiau, aš viską tau atleisčiau. Paslėpčiau ašaras ant skruostų ir prižadėčiau nebeverkti. Nebeįsileisčiau liūdesio į namus, vyčiau pyktį lauk. Aš pamirščiau skausmą… O kartu su juo ir tave. Tu buvai mano gyvenimas, todėl mylėjau tave labiau už viską, tačiau dabar aštrus peilis po kaklu.
Jei galėčiau, nemylėčiau tavęs. Spjaučiau tau į veidą, kai vėlei tiestum į mane rankas. Bet stiprus jausmas laiko vietoj. Klūpiu ant drėgnos žemės, laukdama tavo šildančių pirštų.
Atleisk, bet myliu…

Nepyk už tai, kad su tavim aš atradau meilę…
Kad ne aš ir ne tau pasaulį sukau ratu…
Už tai, kad skaičiavau kiekvieną valandą, praleistą su tavimi, kad prašiau dar bent minutėlės artumos, o po jos dar vienos…
Ir dar…
Kad galėčiau tiesiog žiūrėti į tavo akis, kurios mane ramino.
Aš vis dar prisimenu lapkričio sniegą. Deja, jis ištirpo.
Išsikraipė tavo veidas. Jau nebepamenu, kuo kvepėjo tavo rūbai, kokiu ritmu slinko pirštai…
Tik žodžiai liko neišblukę…

Pasislėpė saulė,Bet nemirė pasaulis.Veidą liečia snaigės,Metai – ne gyvenimas baigės.Žinau, kad nebebus tokių dienų,Kai dviese pasaulį sukom ratu.Buvome patys sau dievaiKalnus nuverst mums buvo niekai.Baltu kilimu padengė kelius,Kad juo praslinktum tu,O tuomet prasidėtų pūga,Per kurią nebeįžvelgčiau akiųIr pėdų neberasčiau sniege.Lėti žingsniai, lėti lėti…Vis tolyn, tolyn… Žinau –Mano likimas toksai.Pasislėpė saulė,Bet nemirė pasaulis.Veidą liečia snaigės,Metai – ne gyvenimas baigės.

Savaičių savaitės ilgesio ir ašarų… Išverkiau viską viską, tik ne skausmą, kurį į trapią sielą įrėžia labiau už viską mylimas žmogus, už savęs palikdamas tik jo dovanotų rožių spyglius. Klaida, bet pamilau jį labiau už save ir net savo gyvenimą… Bandžiau dar sekti paskui, bet… Ne kojas pakirto spygliai, o širdį, kuri kone mirtinai nukraujavusi, leido užgesti ...

Žmonės ateina ir išeina. Smerkiu save, kad su tuo nesugebu susitaikyti nei po mėnesio, nei po metų ar dviejų. Tavo žodžiai, tavo veidas išlenda iš minios autobusų stotyje, prekybos centre, gatvėje prasilenkdama sumišus vos nepasakau “labas”. Ar aš ėmiau kituose ieškoti panašumų, ar iš tiesų tiek daug panašių į tave?
Trenk man. Trenk taip, kad verkčiau iš neapykantos, iš skausmo, kad elgiesi kaip žvėris. Trenk taip, kad iškristų visi visi iki paskutiniojo meilės kristaliukai. Tegu valkatos susirenka, gal taps laimingesni.
Trenk man, kad pradėčiau tavęs nekęsti…