Išeinu. Nes baisiai liūdna. Vėl kažkokia sumaištis.
Kalta ziema? Kaip toj dainoj „Kaltas sniegas, kuris mylėt išmokė…“
Vis dažniau taip galvoju.
Neturiu nieko. O gal turiu? Bet jie nesupranta ir niekada nesupras to, ko man iš tiesų trūksta.
Nes Jis išėjo – ir jau daugiau niekada nebegrįš.
O čia jaučiuosi tuščia. Ne savo vietoj.
Keista, o anksčiau net nebūčiau pagalvojus, kad mane ši vieta taip stipriai stums nuo savęs.
Nors ir traukia. Dviprasmybė.
O jau senokai neverkiau. Verkiu dažnai, bet tik sapnuose, nes nenoriu, kad jie matytų mano skausmą. Vis tiek nesupras, nes tam nelemta.
Vis dėlto nors akimirką šiandien buvau laiminga.Išties laiminga.
Nes buvau ten, kur jaučiausi gerai. Bet 1-7 kabinetą praleidau. Kodėl?
Jis mane galbūt labiausiai traukia. Gal kitą kartą…
Dabar jaučiuosi blogai. Nenoriu būti čia.
Bet ir neturiu, kur bėgti.
Ir vėl grįžta tos mažos mergaitės svajonės tiesiog išnykti: išvažiuoti į Afriką, kur nors į dykumą ar tropikų miškus, aplankyt lūšnynus – bet ką, kad tik nereikėtų būti čia.