2010 m. sausio 16 d., šeštadienis

Parašyk man, ką tu, ką kartais jauti…
Parašyk man, ko nesupranta kiti…
Parašyk man, kad tau jauku su manim…
Parašyk man, liudnom šaltom naktim…
Parašyk man, ką tu po velniais tu jauti…
Parašyk man, apie vienatvę savy…
Parašyk man, kaip skęsta pirštai vaške…
Parašyk man vienam trumpam laiške…

Parašyk man, kad gimėm vienu metu…
Parašyk man, kad aš esu tu…
Parašyk man, kad tau liudna vienam…
Parašyk man, parašyk tik tai man…
Parašyk man, kai beprotiškai lis…
Parašyk man, kas yra ilgesys…
Parašyk man, ką per miegą matai…
Parašyk man, kaip tu suvoki tai…

Parašyk man, apie kvapą mirties…
Parašyk man, kiek dar laukti reikės…
Parašyk man, kai sudegs žiburiai…
Parašyk man, kaip tu vakar mirei…

Paskutinįkart man prabus liūdesys,
Atsiminus mylėtas akis.
Parašyk man, kai užges Venera…
Parašyk man, kad meilės nėra…



sėdžiu ir mažyčiai vandens lašeliai rieda skruostais..kodėl?Todėl,kad atsibodo viskas…

?

Nejaugi visuomet mirtis yra skausminga ?
Filmuose rodo, jog žmonės prieš mirtį kenčia…
O kaip atrodytų mirtis padauginus vaistų ? Turbūt išpradžių pasidarytų velniškai bloga, taip bloga ,kad net mirtum… ar kadanors buvo taip bloga ,kad galėtum numirti ? ne.. bet jug galima pabandyti…
Biologijos mokomės, mokėmės ar mokysimės visi… pjauti venas skauda… bet gi sako jog skauda tik kai pjauni… pati vena nejautri…
Hmm.. žmonės kariasi… ar tai gera idėja nutraukti nelemtą , nepasisekusį gyvenimą ? ar taip numalšinsi skausmą ? sako, jog savižudžių sielos kenčia labiausiai… labiau nei žmogžudžių… Jie turi kopti viršun.. kabintis.. kankintis iki tos dienos kai turės ištikro mirti.. kai kūnas turėjo mirti naturaliai… kiekvienam savo, kaip sakoma…
Bet jei viskas blogiau nei gali būti ? ar visuomet yra išeitis ?
bet jei skauda taip velniškai, kad nebegali kankintis ? jei ašarų nepavyksta sulaikyti ? jei prarandi viską kas pasaulyje buvo ir bus svarbiausia ?
Ar meilė yra ? o galbūt tai tik aistra ? susižavėjimas kito žmogaus gerumu ? gal mes esam akli ?
visi žino,kad ,kad ir kokia ta meilė būtų.. vėliau visuomet reikia sumokėti daug kartų skaudžiau , nei kada nors gyvenime yra buve…
Taigi, nejaugi visuomet mirtis yra skausminga ?
Turbūt ,kad taip… jei žmogus žudosi.. reiškia jam skauda… skauda taip ,kad nebegali kankintis.. sunku taip ,kad nebesugeba nieko padaryti…
O naturali mirtis..?
Ar tai svarbu ? jug mirsime visi kadanors galiausiai vistiek… bet ką padarysi.. kiekvienas rūpinasi savo užpakaliu atsiprašant… o ką padarysi.. mes jug žmonės… dabar jau retai pamatysi žmogaus akyse “visi už vieną, vienas už visus.. ” šiais laikais .. kiekvienas už save.. jug anksčiau ir posakis ” po saule vietos užteks visiems” skambėjo taip įtikinamai,kad net nekildavo abejonių… tačiau dabar yra kitaip.. “vietą po saule reikia užsikovoti pačiam” jei nenori likti pavėsyje…
Žmonės stengiasi.. bet nevistiems išeina..

Isejai.Dangus nesileido zemiau.
Debesys nusileido ant stogu.
Ir jau visai nesigirdi
tavo zingsniai tolumoi.

Isejai.Nusileido ant miesto rukas.
Nutruko telefonu laidai.
Isejai. O as tada dar nezinojau
kad taip iseinama visam laikui…

JIS: Aš Tave Myliu!!!

AŠ: Tu man patinki.

JIS: Dėl Tavęs kalnus perkopčiau ir vandenynus perplaukčiau.

AŠ: Tau iškepčiau pyragą.

JIS: Tau atneščiau kiekvieną rytą rasą iš laukų.

AŠ: Tau atneščiau puodelį kavos į lovą.

JIS: Dėl tavęs pastatyčiau rūmus didžiausius.

Aš: Gyvenčiau su tavimi nors ir palapinėje

JIS: Tau dovanočiau visas dangaus žvaigždes.

AŠ: Tau dovanosiu savo šypseną.



Jis sedi salia.Klausosi tavojo kvepavimo.Tu apsvaigusi-tu jo nori.Paslapcia jis nuziuri tave aukstyn-zemyn.Vis giliau-tu kvepuoji.
Jis prieina arciau,tu uzuodi jo kvapa.Stingdantis ir gundantis,stai koks jis.Slaptas lietesys,jauti kaip jo rankos paliecia tavo pecius,plaukus,veida.Tu tirpsti,tu apsvaigusi.Rankos vis leidziasi zemiau,bet tu nepasiduodi inkstintui.Suvirpi.Jis apkabina ir nepaleidzia.Pabuciuoja kakla,jis priesais tave.Lupos susilieja i bucini,jauti saldu ju skoni.
Kunai- visuma.Jauti ju skoni,drebejima,malonuma.Kiekvienas lietesys-nuostabus.Sapnas ateinantis i mintis uzvaldo pasamone isejus ekstazei,o prabudusi jo jau neberandi.

2010 m. sausio 15 d., penktadienis

Ji mylėjo jį <3

Jis mylėjo ją <3

Jie dažnai buvo kartu, bet likimas ne toks gražus.. Jis kaip kaip veidrodis tamsus..

Įskaudina ir vėl lieka tik gaida apie ją..

Meilė. Kas tai? Ar ji tokia turi būt skaudi? ;"(

Juos iskaudina jausmai..
Jų nebelieka..
Tik aitvaro garsai

Tie prisiminai nekalti, jausmas kuri kazkadais jautem.. tai buvo nuostabu

Tokia ta meilė ir jos pabaiga.. Kaip rūkas ji atėjo ir staiga išnyko
Tylu..
Aplink tik muzikos garsai..

Vis dėl to myliu tave ..
Tavo akis ir tas siltas lūpas..
Tu būsi visados mano sirdyje..
Nors ir skaudu ..

Cigaretės dūmas rūksta.
Širdžiai kažko trūksta.
Aplnako liūdesys.
Mažuti, praeitis nebesugrįš.
Tuštumos nesugebam paslėpti.
Norisi pabėgti.
Tikiesi, kad vienatvė iškeliaus?
Palengvės?
Kažkas į priekį pajudės.
Atsiras vilties?
Leiskis ant žemės.
Nevisada bus taip kaip nori.
Per didelis tos meilės svoris.
Groja vėl ta banali daina.
Man primena Tave…
Prisiminimai kaip žaizda,
Kuri turėjo jau seniai užgyti.
Deja, dar nenustojo lyti.
Kasdienybė tirpstanti laike.
Skverbiasi į sielą ir kartoti nenustoja.
Kad esame per daug nutole.
Tačiau net ir kartu nebuvome herojais.
Ir vis dėl to aš noriu, svajoju.
Apkabinti, pabučiuoti,
Sugražinti tą artumą.
Kuriame matau prasmingumą.
Kartus juodos arbatos skonis.
Žadina mane sudėt jausmus laiške.
Tikiuosi nesulaukt rytojaus.
Skaudu, kai neturiu Tavęs šalia.
Susitiksim šiąnakt tik sapne.


Man toks jausmas kad jausmai paliko mano kūną. Visi šypsosi o man tas pats, visi verkia o man tas pats.Kur dingo žmogiškumas ir rūpestis iš tavo širdies?Kokios širdies… Vietoj širdies pas mane akmuo, vietoj sielos tamsus šešėlis.Kur dingo tie jausmai kurie pateikdavo spalvas tavo pasauliui? O man nereikia tu pigių dažų pasauliui, jau geriau viskas bus nespalvota kaip senoje nuotraukoje. Kur dingo tavo nuoširdi meilė? Apie kokią mes meilę dar šnekėti norim, apie ta kuri supjausto širdį, išrauna ją ir lieka tik skausmas, vėliau pyktis, o poto tyli tuštuma.

Turbūt aš trokštu to, ko neturiu ir ko turbūt nebegaliu turėti. Man kažkodėl visada patiko sidabras. Tai kodėl aš siekiu aukso, nors jis mane ir atstumia? Gal, kad mano tikslas taptų platina? Ne, man to nereikia. Apie ką aš čia… Žinau, geležis visų vertingiausia.Man patinka skausmas. (Ką aš čia nusišneku?) Kankink mane toliau, nes tik skausme ir liūdesy aš sugebu atrast save. Ironiška. Nesijuok. Negalima. Juk tai tiesa. Keista būtybė. Vieną akimirką tarsi lėlė, kabanti ant siūlo ir nerangiai judinanti sumedėjusias savo rankas (jos juk neklauso!), o kitą - besijuokianti paprasta mergaitė, besišaipanti iš to, kas aplinkui. Bet tai tik vaidmenys. Keli iš daugelio. Iš kiek akimirkų susideda gyvenimas? Tuštybė. Ji aplanko, kai jau nieko nelieka. Ir nereikia. Ji pripildo mano syvus ir aš apmirštu. Su gyvybės ženklais. Nusisuk, nežiūrėk į mano lavoną, gulintį šaltame karste. Tavo akys spinduliuoja šiluma. Man to nereikia. Apsieisiu. Šiandien ragavau savo kraujo. Šlykštu. Lyžtelk ir Tu. Gal tada suprasi, ką aš jaučiu? Skausmas lėtai slankioja po mano kūną (čia aš ne apie tai), norėdamas viską išnuodyti, kas dar gyvena ten. Turbūt pavyks. Juk negaliu, nesugebu tam pasipriešinti!Noriu rašyti ir išsiliet, bet negaliu. Nesugebu. Per daug minčių ir visos padrikos. Be galo sunku, bet turbūt reikia.
Tikiuosi, kad Tu nemirsi. Negali palikti šio pasaulio, nepažinęs jo. Be to, aš nenueisiu prie Tavo kapo, nes nesužinosiu, kur jis yra. Neturi kitos išeities. Privalai gyventi. Dėl savęs. Ir dėl manęs, nors ir manęs nekenti. Žvaigždė. Nors ji atrodo šalta, tačiau tai netiesa. Sudegins viską ir paliks tik plyną lauką be jausmų; išnyks tai, kas kažkada įvyko. Prasidės viskas nuo nulio.
Blogai jaučiuosi. Kodėl visada įvyksta tai, kas neturėjo teisės įsivelti į kažkieno gyvenimą? Bet tai vyksta. Nesustabdoma.
Žmogaus gyvenimas - tai tik viena akimirka. O jų bus dar daug… Kažkas mirdamas palieka žemę ir keliauja toliau, neatsigręždamas į praeitį, o kažkas gimsta, dovanoja naują gyvybę, tarsi bandydamas paneigti tai, kas įvyko. Ne, tai netiesa. Jis tęsia tą tąsą - amžinybės giją, sergi, kad ji nenutrūktų. Negali viskas taip lengvai pasibaigti. Nepasiduok. Kovok už save ir mane.

Tau


Norėčiau tau parodyti visus jausmus, kuriuos laikau širdyja dėl tavęs, kurie atsirado Tau atsiradus mano kelyje. Kurie tebedega, nors tu pasukai kitu keliu, o man liko tik žvyrkelis, akmenuotas, dulkinas, duobėtas... Išvažinėtas, netvarkomas... Kuris nuveda į gilų kaimą(nebūtį, nežinią) arba į asfaltuotą kelią... Bet aš vis dar tame pačiame žvyrkelyje. Pusantrų metų. tai ir daug ir tuo pačiu mažai. Prieš tiek laiko mes išsiskyrėme. Tiek laiko nepakanka širdžiai ištrinti visa tai ko išmokau iš tavęs.

Visos aistros verčia mus klysti, bet pačias juokingiausias klaidas verčia daryti meilė.
Didžiausia laimė gyvenime - žinoti, kad esi mylimas.
Meilė parodo žmogui, koks jis turėtų būti
Meilė - vienintelė aistra, nepripažįstanti nei praeities, nei dabarties.
Nuo meilės yra visokių vaistų, bet nėra nė vieno patikimo.
Protingiausias vyras tampa kvailiu, kai myli, tuščiausia mergina pamilusi tampa protinga.
Meilė suteikia kilnumo ir tiems, kuriems prigimtis jos nepadovanojo.
Meilė - tai gebėjimas kalbėti širdimi ir akimis.
Meilė - tai debesis, kurio lietus lyja tiesiai į širdį.
Meilė - tai medis, ant kurio kiekvienas noretų pasikarti...
Meilė - tai matymas geriausių savo asmenybės bruožų kitame žmoguje.
Vienas žodis atsveria gyvenimą ir kančias jame. Tas žodis - meilė.
Sunku būti vienam, dar sunkiau - mylėti, tačiau sunkiausia - mylėti ir vėl likti vienišu.
Meilė - nuostabi gėlė, bet reikia drąsos, kad prieitum ir nuskintum ją nuo bedugnės krašto.
Meilė akla, bet ir neregiui ji reikalinga.
Meilė nepriverčia suktis pasaulio. Ji tai, dėl ko sukasi pasaulis.
Žmogus be meilės - tik atostogaujantis lavonas.
Meilė - visų galingiausia aistra, nes ji vienu metu užvaldo galvą, širdį ir kūną.
Kas nepažino meilės, tas taip ir negyveno.
Meilė susideda iš vienos sielos dviejuose kūnuose.
Už tai, kad žmonės myli, gravitacija nėra kalta.
Jei nori būti mylimas - mylėk.
Mylėti kokią nors būtybę - vadinasi, sutikti su ja senti.
Būti mylimam - tai daugiau negu būti turtingam, nes būti mylimam - tai būti laimingam.
Meilė - didžiausia paslaptis, kurios ieškojo visi pasaulio išminčiai.
Kiekviena meilė nori būti amžina ir tai yra jos amžina kančia.
Meilės žaizdas užgydo tik tas, kas sužeidžia.
Meilė parodo žmogui, koks jis turėtų būti
Visa, kas daroma iš meilės, visada vyksta anapus gėrio ir blogio.
Meilės vertas kiekvienas, išskyrus tą, kuris mano esąs jos vertas.

2010 m. sausio 12 d., antradienis

Tuštuma

Kažkokia kvailystė. Dangus tamsus. Naktis,net neįdomu į žiūrėt. Tamsa,o mano mintyse tuštuma. Apie nieką nei nesusimąstau. Niekas nei nerūpi.Ir tai UŽKNISA. noriu tūrėt minčių apie kurias pagalvojus būtu gera. Bet neturiu.
Man liūdna. Taip liūdna… Visi nori pripaišyti depresiją. NE. Man tik liūdna. Beprotiškai liūdna. Kartais man tai patinka. Skęst savo tamsiam liūdesy. Bet aš ilgai nebeitversiu. Gal savaitę. Gal mėnesį. 51 dienos - ne.

Tikėjaus, kad pradės blėsti. Kad bėgant dienoms mylėsiu jį mažiau ir mažiau. Bet tai AUGA. Bijau to, ko negaliu suvaldyti ir nekenčiu savęs, kai nesielgiu su savo jausmais praktiškai. Turėčiau džiaugtis - tai tikra. Bet ir skauda pernelyg tikrai.
Gal aš mylėsiu jį vis labiau ir labiau, o vieną dieną, kai “labiau” nebebus įmanoma, perdegsiu? Bet aš nenoriu… NENORIU.


Nekenčiu savo likimo. nekenčiu.
Noriu būt beprotė, velt plaukus ir rašyt nesąmones ant sienų.
Noriu nebūt ČIA.
Noriu tiesiog nebūt.
Kuriems liūdna...



Paklausk savo širdies


Tau šiandien vėl liūdna, ir tu nežinai to liūdesio priežasties? Bet kiti tuo labiau nežinos, todėl tėra tik viena vienintelė išeitis: imti ir paklausti savęs paties. Paskirk pats sau pasimatymą- pabūk vienas pats su savimi. Įsiklausyk, kaip tvinksi širdis. Ji plaka tik Tau. Būk jai kaip draugas, mylėk ją kaip kokią fėją, saugančią Tave visą gyvenimą. Už meilę ji atsilygins sava- širdies meile.
Paklausyk savo širdies. Kas ją slegia? Ko ji taip nerimsta? Paguosk ją. Kiekvienas širdies tvinksnis – dovana skirta tik Tau vienam. Priimk tą gyvenimo dovaną, įprasmink ją. Priimk tą širdies džiaugsmą ir paversk jį svajonėmis, meile, kūryba.
Pasijausk visagaliu savo minčių valdovu- argi jos pavaldžios kam nors kitam?-ir nukreipk minčių tėkmę link šviesos, link to gaivaus šaltinio, kurį tesuranda laimingieji,- nepasiklystantys gyvenimo pelkynuose, pakylantys virš pykčio, irzlumo, nuobodybės liūno.
Suteik savo mintims tą giedros spindulį, kuris nuvalo kasdienybės dulkes, praskaidrina protą, apšviečia gyvenimo kelią, kurį esi pasirinkęs, parodo, ar nesi iš jo pasiklydęs.
Valdyk savo mintis. Lyg koks išmintingas karalius sutvarkyk tą įnoringą minčių pasaulį taip, kad lengvai atrastum tai, ko nepastebi besiblaškantieji, besižvalgantieji tik sau po kojomis.
Kiekvieną dieną būk pasiruošęs sutikti savo laimę. KIEKVIENA DIENA GALI TAPTI PATI LAIMINGIAUSIA. Bet, būdamas paskendęs monotonijos liūne, pas Tave einančios laimės gali ir nepastebėti. Ji gali praeiti pro šalį, jei būsi įsisukęs į begalinių smulkmenų karuselę.
Neleisk laimei , kuri Tau skirta, kurią Tu užsitarnavai, praeiti pro šalį. Kiekvieną dieną lauk, siek savo laimės. Tame laukime- viltis, ieškojime- kūryba ir gyvenimo prasmė.

Jeronimas Laucius