Man liūdna. Taip liūdna… Visi nori pripaišyti depresiją. NE. Man tik liūdna. Beprotiškai liūdna. Kartais man tai patinka. Skęst savo tamsiam liūdesy. Bet aš ilgai nebeitversiu. Gal savaitę. Gal mėnesį. 51 dienos - ne.

Tikėjaus, kad pradės blėsti. Kad bėgant dienoms mylėsiu jį mažiau ir mažiau. Bet tai AUGA. Bijau to, ko negaliu suvaldyti ir nekenčiu savęs, kai nesielgiu su savo jausmais praktiškai. Turėčiau džiaugtis - tai tikra. Bet ir skauda pernelyg tikrai.
Gal aš mylėsiu jį vis labiau ir labiau, o vieną dieną, kai “labiau” nebebus įmanoma, perdegsiu? Bet aš nenoriu… NENORIU.


Nekenčiu savo likimo. nekenčiu.
Noriu būt beprotė, velt plaukus ir rašyt nesąmones ant sienų.
Noriu nebūt ČIA.
Noriu tiesiog nebūt.