Ir noris rekti. Pamirshk ji!!!! . . Mergaite, mazute, PAMIRSHK! . .kandziok lupas iki kraujo, mushk i shaltas plytas. . . gerk raminamuosius pakeliais ir meluok, meluok, meluok, meluok wisiem, kad nereikalingas! . .pasikeisk numeri, ishtrink ish One, SKYPEi uzhblokuok . . . Mazhuuut, nezhiurek i jo nuotraukas. .
Nerodyk mamai ju su klausimu “Patiko?”. . . aishku patiko. . . juk jis toks. . . jis pats pachiausias. . . jis tau kaip Diewas. . . Wisas gywenimas jame, kwepuoji juo. . .
Banalios frazes, bet wisi mes banalus, kai. . . kai gywenime atsiranda tas, kuris brangus… brangesnis uzh wiska pasaulyje. . .Juk ish esmes laime pas wisus wiena. . . tik kiti weidai, wardai ir tel. numeriai. . .Ir kwailute, juk ish One N I E K A D jo nepashalinsi. . Ir i jos sms atsakysi net 4h ryto. .Ir degtine/likeris/vynas, juk wiskas del JO. . ir cigaretes balkone (nors wisiem meluoji, kad nerukai). .Ir asharos ant skruosto. .Ir eini i kokia nors waistine, tik del to, kad tikiesi, jog kazkur uzh kampo sutiksi ji. .Po parduotuwes waikshtai su draugem, o pati ieshkai jo zhwilksniu. .ir jo melodija kitokia nei wisu, ne del to, kad jis tau dazhnai skambina, o del to, kad ne taip skaudu butu.Pamirshk ji, mergaite!. . Mes juk wisos tokios grazhios, protingos, suaugusios!. .Ir taip wat sedi 3h nakties, ir supranti, kad nepamirshi. . ir chia sms nuo juo: ”miegi?”Ir tu begi, kad atsakyt. . ‘ne, nemiegu’ . . Nors akys jau merkiasi, ir keltis 7h ryto. .Ir tau ish esmes pashikt, nes tu l a i m i n g a. .Ir bandai sawe itikint, kad kiti bus DAUG geresni, jis ne wienintelis toks. .O shirdzhiaj nesumeluosi. . matai ji ir supranti:Koks man skirtumas kas bus, jis yra chia ir dabar. . tokia mano laime. .Shtai jis stowi priesh tawe ir zhiuri i akis. .Shtai JIS. Toks aukshtas, laiko striuke kairei rankoi, o su deshine kazhka rasho telefone. .zhiuri ir supranti, kad lauki jo. . Wisad. . Ir per welu niekad nebus. .Ir sunu pawadinsi tik JO wardu..Ir staiga supranti, kaip wiskas banalu.

Tu ir ašara

Ar dar prisimeni tas akis? Aš tai nebe… Ar dar prisimeni tą garsą? Taip, būtent tą bjauriai malonų garsą? Aš jau nebe… Ar dar prisimeni tų ašarų kiekį? Taip, tą didelį jų kiekį? Aš prisimenu. Kaskart prisiminus jas prisimenu tave. Tu. Tu esi tas praeitas etapas, dėl kurio dabar nebūčiau čia. Būčiau ten. Daug toliau nei tu įsivaizduoji. Galbūt, būčiau už daug daug kilometrų. Nesuskaičiuojamos galybės kilometrų. Už vandenyno. Už to nelemto vandenyno. Ir kitoje laiko juostoje. Taip, būčiau kitur. Gal netgi laiminga. Galbūt dabar sedėčiau ir gerčiau kokteili ir šypsočiausi. Galbūt mėgaučiausi gyvenimu. Galbūt… Gal…
Bet aš esu čia. Nesu ten, nesu toli… Negeriu kokteilio, nesišypsau ir netgi nesu laiminga. Aš esu čia ir vis dar prisimenu tų nelemtų ašarų kiekį ir tave… Tave… Tik dėl tavęs nesišypsau, tik dėl tavęs nesimėgauju gyvenimu. Juk tu mane sulaikei. Tu manęs neišleidai… Tu mane laikei ir nepaleidai. Nekada nesupratau kodėl taip padarei? Tiesiog nesupratau. O gal nebuvo lemta suprasti? Kad ir kaip ten būtų, aš likau čia. Nebeprisimenu tų akių, pamiršau ir tą nuostabųjį garsą. Taip nebeatmenu. Bet vis dar prisimenu tų ašarų kiekį… Ašarų, kurių tu man nepadėjai sulaikyti… Nereikia tavo pasiteisinimų. Jų tiesiog nebus. Buvai šalia, bet nesugebėjai padėdi. O po to išėjai. Palikai. Ir dabar Tave man primena tik lietus, per kurį tu išėjai, ir ašara ant skruosto, kurios nesuvaldei…

Štai jau puse penkių ryto, o Tu niekaip negali užmigt, o gal nenori?Kambarys užlietas kavos aromato, kelinta jau puoduką išgerei? Penkta? O dar sakai, kad sunku užmigti! Bet juk Tu visai nenori miegoti, tiesa? Tau patinka taip sedėt naktyje, visiškoje tyloje gert kavą ir pasiemus baltą popieriaus lapą su rašikliu į jį deliot savo mintis. Tačiau jos juk tokios padrikos, negali susikaupt, nes kambario viduryje stovi molbertas, baltą drobė ant kurios tik kelios spalvų gamos, juoda ir raudoną, nebaigei Tu jo tapyti, o gal baigei? Tik šitą kūrinį supranti tik Tu, nors ir neduoda jis Tau ramybės, blaško Tavo dėmesį. Vėl bandai susikaupt rašymui, gal pasijusi geriau? Nemanau, Tau juk tereik žmogaus su kuriuo galėtum pašnekėt, o ne vienai čia sėdėt! Bet su kuo? Juk jo jau nebėra… Nebėra ir niekada nebebus, tai gal Tu jo lauki? Kaip ir kiekvienąsyk? Manai jis pasirodys bent trumpai? Nežinomybė ir tyla tave kaskart baugina, aš žinau, dėl to Tu taip nerimsti. O į tą baltą popieriaus lapą bandai surašyti, ką norėtum jam pasakyt, jei dar kartą jį išvystum. Ir tą drobė, raudona ir juodą, gyvenimas ir mirtis - taip tavo kūrinys jau baigtas, bet tai niekada nesibaigs. Juk Tu jo lauki, lauki nes nespėjai pasakyt jam tiek daug, nespėjai pažiūrėt į jo mėlynas akis ir atsisveikint. Tu negali susitaikyt su ta mintimi, kad jo nebėra..! Taip nebėra.Jus vistiek busit kartu? Ką tu sumanei? Padėk tuos vaistus į šalį! Kadanors tai užsimirš ir vėl gyvensi toliau, nusiramink. Juk nuo to tikrai nebus geriau. Jau aušta, prigulk ir pasistenk užmigti, juk dar tylu ir Tavo miego nieks nedrums, jis Tave juk saugo, nors jo ir nematai, aš žinau, jis tikrai čia. Kambaryje tik tviro kavos aromatas…

Tu gal nežinojai,bet yra toks žmogus kurio Tu visiškai nepažysti.
Manau Tu netiki,bet jis man pats tai sakė.
Perskaičiau dar kart tai veidrodyje,iš jo akių.
Įsiklausiau į jo bereikšmes mintis ir išgirdau..
Taip tai tiesa.
Tu nežinai kaip jam Tu rūpi
Nei kaip akis jam naktimis griaužia ašaros.
Nei kaip jį skaudina Tavo žodžiai neturintys noro būt jam ištarti
Jis žino,kad kadanors Tu jį pamirši
Nes jis Tau nerūpi
Jis dar žino ką reiškia skausmas.
Kai jo kūną užvaldo kažkas.
Jis tik klausia Tavęs,savo švelniomis,raudonomis lūpomis-ką jauti?
Bet jo ausis tikro myliu niekada neišgirs.
Nei iš Tavęs,nei rodos iš kitų.
Nes tas žmogus nemylimas,bet myli Tave.
Tiesa.
Vis dar nežinai kas jis?
Tas paprastas žmogus?
Tu negirdi jo rėkiančių,praplaukiančių minčių?Tu nematai jo žvilgsnio?
Nematai jo žibančių akių?
Nejau Tu ne tas žmogus kurio jis laukė,mylėjo iš visos širdies?
…
Dėja,tikra meilė neišeina.
Sveikinu,Tu ir vėl jį įskaudinai.
Tu tikrai mylėt nemoki,bet esi mylimas.Tuom Tu viršesnis už jį.

........nors taves nera...tu mano mintyse....ir niekas to nepakeis....nei laikas,nei atstumas,nei...............niekas!...pasaulis kuriame gyvenu pilnas svajoniu,troskimu ir vilties...pasaulis,kuriame tu gyveni man patinka,nes tu ji darai grazu,nuosirdu ir silta....o zinai,ko labai stipriai trokstu?....kad viena diena musu pasauliai susijungtu....

Tu - tai, ko visada troškau, klausydamasi tyliai krentančio lietaus. Tu - tai, apie ką svajojau sunkiausiomis minutėmis. Tu - man esi viskas: grožis.. laimė.. džiaugsmas.. Meilė, trapi ir nesuvaldoma.

Visai netikėtai šiandien savo kompiuteryje radau dainą kurę man kaškada atsiuntai tu. Tada tos dainos nesupratau, ką turėjai omenį atsiusdamas tą dainą man. Ir va žinai ką aš ją šiandien klausau 19 kartą ir pagaliau supratau ką turėjai omenį atsiūsdamas šią dainą. Ech... kaip būtų gerai jai galėčiau atsiukt laiką atgal. Nežinau kas man darosi verkiu ir verkiu prisimenu jo veida visada o kaip jį pamatau žiūrintį į mane taip keistai suspaudžia širdį. Tiesiog norisi pasileist ir bėkt pas jį ir stiprei apkabint jį. Myliu tave.... Ech kad suteiktum bent mažiausią viltį turėt vėl tave šale.

Meilė niekada nesibaigia gerai. Mylimas žmogus - pats pikčiausias priešas. Mylimas žmogus įgyja nebūtų bruožų ir užglaisto akivaizdžias ydas. Jei ko gyvenime ir reikia bijoti, tai tik meilės. Meilė - tai pasiutligė. Meilė - melagingi žodžiai, pelėkautai, pralaimėjimas. Mylimas žmogus gali taip skaudžiai smogti, kad atsigausi jau kapuose.Akylai stebėk, kaip tau ištaria "aš tave myliu". Aš tave myliu - labai klastinga formulė. Esmė tame, kas joje slypi. O slypėti gali viskas.Neleisk, kad tau sakytų, jog tave irgi savaip myli, jog tu savas ir artimas žmogus.Jei tavęs nori, tačiau nemyli, tai gali būti pavadinta ištvirkimu. Tada bent jau linksma. Jei tave myli, tačiau tavęs nenori - tai meilės vėžys. Ši liga

Ką reiškia mylėti?Labai mylėti žmogų ir negalėti be jo gyventi...Tas žmogus atstoja gyvenimą.Jo prasmę ir skonį.Jei tikrai myli tą žmogų tu jį myli labiau už gyvenimą,už viską...Kad ir ką darydamas to žmogaus atspindį ir reikšmę jausi visur.Dieną naktį tik ir galvosi apie tą žmogų.Nei akimirkai net ir sapnuose negalėsi jo pamiršti.Kiekviena vieta, daina ar žodis primins jį.Būdama be jo galvoji tik apie kitą susitikimą su juo,Jį matai visur:telefone,kompiuterio ekrane,lango atspindy,veidrody.Bet yra ir blogoji šio jausmo pusė:tada kai kas nors jus išskiria nežinai ar vėl būsit kartu kaip kadais.Tada kai jauti skausmą.Jauti, kad gyveni.Tas skausmas drasko iš vidaus ir kiekvieną akimirką atrodo,kad vis mažiau lieka tavęs...Tu mintyse ir širdimi visada su juo...O jis su tavimi...Kai nesate kartu jūs beprotiškai kenčiat, bet ir kenkiat kitiems.Tie kurie yra jūsų draugai jiems liūdna matyti jūs abu tokius liūdnus,be noro gyventi ir kibirkštėlės akyse.Bet jums abiems tai nesvarbu...Jūs tik visą laiką galvojat vienas apie kitą ir kenčiat.Beprotiškai kenčiat.Rodos kančiai galo nėra.Norisi mirti,dingti,tiesiog neegzistuoti.Jūs abu jaučiatės tarsi viena siela 2-uose kūnuose.Amžiams susieti ir neatskiriami...Jūsų neišskirs niekas...Net mirtis...Nes MIRTIS MEILĖJE NEEGZISTUOJA...

Žmonės sako, kad meilė pats nuostabiausias dalykas pasaulyje. Rekomenduoja ją kaip vaistą nuo visų ligų, bet neprideda lapelio su užrašu: MEILĖ GALI ŽUDYTI. Nepasako, kad šalutinis poveikis būna skausmas. Beje, nepasako, kad už meilę yra kažkas stipriau. Tai Dievas arba likimas, vadinkite kaip norite. Jei jis nori, kad būtų taip, taip ir būna. Tačiau kiekviename lapely būna parašyta, kad meilė gydo, džiugina, atneša didžiausią laimę. Todėl šie vaistai vis dar yra perkamiausi. Ir bus visą gyvenimą.

Paleisk mane, man reikia eiti. Nebelaikyk uždaręs savyje. Užmiršk žodžius kuriuos kasdien kartojau, nes tai jau melas, ne tiesa. Juk tau patinka mane taip skaudinti. Išplėšti širdį ir ašarų jūroj paskandinti. Užsiūti lūpas, kad negalėčiau tavęs jomis liesti, kad negalėčiau menkais žodžiais tavęs sužeisti. Bet dar norėčiau laime su tavim dalintis. Nors ir nevertini mano pastangų. Susmilkus cigaretė su jausmu užgęsta. Nepasiduosiu, dar turiu jėgų. Atmerk akis, nors sunkios jau blakstienos. Pažvelk dar kartą į mane. Žinok, jog viskas jau netikra. Širdy išliko tik tavo šypsena.

Ramiu balsu, pavargusiu širdies plakimu, o garsas tolsta pavirsdamas į tyla. Aš rankom virpančiom bandau paliest savo veidą. Paleisk, nebekankink, man skauda. Skauda tarytum siela akmeniu pavirtus būtų yspūdis kažkoks, lyg kas aplinkui griūtų, lyg į akis pribiręs smėlis, nesimato ir bėgu kuo toliau, o gaunas ratais.

Kartais širdis pasirenka toki kelia kuris atrodo
•neteisingas visai neklausydama proto balso, Būtent tada kelias atrodo labai platus… Tada gimsta pati stipriausia ir
•labiausiai akinanti meile - nepasiekiama meile…
———————————————————-