Tu ir ašara

Ar dar prisimeni tas akis? Aš tai nebe… Ar dar prisimeni tą garsą? Taip, būtent tą bjauriai malonų garsą? Aš jau nebe… Ar dar prisimeni tų ašarų kiekį? Taip, tą didelį jų kiekį? Aš prisimenu. Kaskart prisiminus jas prisimenu tave. Tu. Tu esi tas praeitas etapas, dėl kurio dabar nebūčiau čia. Būčiau ten. Daug toliau nei tu įsivaizduoji. Galbūt, būčiau už daug daug kilometrų. Nesuskaičiuojamos galybės kilometrų. Už vandenyno. Už to nelemto vandenyno. Ir kitoje laiko juostoje. Taip, būčiau kitur. Gal netgi laiminga. Galbūt dabar sedėčiau ir gerčiau kokteili ir šypsočiausi. Galbūt mėgaučiausi gyvenimu. Galbūt… Gal…
Bet aš esu čia. Nesu ten, nesu toli… Negeriu kokteilio, nesišypsau ir netgi nesu laiminga. Aš esu čia ir vis dar prisimenu tų nelemtų ašarų kiekį ir tave… Tave… Tik dėl tavęs nesišypsau, tik dėl tavęs nesimėgauju gyvenimu. Juk tu mane sulaikei. Tu manęs neišleidai… Tu mane laikei ir nepaleidai. Nekada nesupratau kodėl taip padarei? Tiesiog nesupratau. O gal nebuvo lemta suprasti? Kad ir kaip ten būtų, aš likau čia. Nebeprisimenu tų akių, pamiršau ir tą nuostabųjį garsą. Taip nebeatmenu. Bet vis dar prisimenu tų ašarų kiekį… Ašarų, kurių tu man nepadėjai sulaikyti… Nereikia tavo pasiteisinimų. Jų tiesiog nebus. Buvai šalia, bet nesugebėjai padėdi. O po to išėjai. Palikai. Ir dabar Tave man primena tik lietus, per kurį tu išėjai, ir ašara ant skruosto, kurios nesuvaldei…