Štai jau puse penkių ryto, o Tu niekaip negali užmigt, o gal nenori?Kambarys užlietas kavos aromato, kelinta jau puoduką išgerei? Penkta? O dar sakai, kad sunku užmigti! Bet juk Tu visai nenori miegoti, tiesa? Tau patinka taip sedėt naktyje, visiškoje tyloje gert kavą ir pasiemus baltą popieriaus lapą su rašikliu į jį deliot savo mintis. Tačiau jos juk tokios padrikos, negali susikaupt, nes kambario viduryje stovi molbertas, baltą drobė ant kurios tik kelios spalvų gamos, juoda ir raudoną, nebaigei Tu jo tapyti, o gal baigei? Tik šitą kūrinį supranti tik Tu, nors ir neduoda jis Tau ramybės, blaško Tavo dėmesį. Vėl bandai susikaupt rašymui, gal pasijusi geriau? Nemanau, Tau juk tereik žmogaus su kuriuo galėtum pašnekėt, o ne vienai čia sėdėt! Bet su kuo? Juk jo jau nebėra… Nebėra ir niekada nebebus, tai gal Tu jo lauki? Kaip ir kiekvienąsyk? Manai jis pasirodys bent trumpai? Nežinomybė ir tyla tave kaskart baugina, aš žinau, dėl to Tu taip nerimsti. O į tą baltą popieriaus lapą bandai surašyti, ką norėtum jam pasakyt, jei dar kartą jį išvystum. Ir tą drobė, raudona ir juodą, gyvenimas ir mirtis - taip tavo kūrinys jau baigtas, bet tai niekada nesibaigs. Juk Tu jo lauki, lauki nes nespėjai pasakyt jam tiek daug, nespėjai pažiūrėt į jo mėlynas akis ir atsisveikint. Tu negali susitaikyt su ta mintimi, kad jo nebėra..! Taip nebėra.Jus vistiek busit kartu? Ką tu sumanei? Padėk tuos vaistus į šalį! Kadanors tai užsimirš ir vėl gyvensi toliau, nusiramink. Juk nuo to tikrai nebus geriau. Jau aušta, prigulk ir pasistenk užmigti, juk dar tylu ir Tavo miego nieks nedrums, jis Tave juk saugo, nors jo ir nematai, aš žinau, jis tikrai čia. Kambaryje tik tviro kavos aromatas…