Žinote kas yra skaudžiausia?.. kai jauti kažką be atsako, kai jauti, kad niekada nebepajausi to žmogaus rankų.. nebepamatysi jo akių.. skaudžiausia kai tau liepia tylėti, nekalbėti..Ir kai širdutę sudaužo į šipulius šimtą kartų. Atrodo, kad nebegali gyventi.. nebenori mylėti.. Tačiau atsitiesti įmanoma.. ir tada vėl suvoki, kad nori mylėti !

Smulkmena.

Kaip benamis šuo mano siela klajoja tamsiomis miesto gatvemis.Aš kaip akloji, kuri bando ižvelgti tolyje užgesusias žvaigždes.Kaip kurcioji, kuri bando išgirsti nutrauktu stygu melodija.Aš noriu laisves. Aš kaip paukštis. Man reikia viltimi pakilt i aukšti.Kaip koks peilis aš esu, kuris subraižo laimes deimanta kitu širdy.Savosios negaliu vadint širdim. Ji virto akmeniu nebyliu, ji virto tuo,kas pakelej sumindyta visu... ir likti smulkmena turejau.Kaip ta akloji.. Kaip tas akmuo .. Kaip ta nemokanti mylet širdis.

Kambaryje tamsu. Jokiu šviesos šešeliu. Nebutu ir jokio garso. Bet tas jos gilus, kažko bijantis alsavimas. Jos ašara krenta ant betoniniu grindu. Jos tokios šaltos. O ji sedi cia viena. Lyg nublokštas vejo paukšciukas. Visi miega. O ji ne. Kažkas keisto. Šešelis dideja. Ji atsistoja. Tyliais girgždesiais ji eina. Link lentynos. Letai tiesia ranka. Link dežutes. Kritimai vis dažneja. Peciai sujuda dažniau. Turbut jai labai skaudu. Taip.. Jai be galo sunku. Kažka pasiima i ranka. Kažka letai išvynioja iš popieriaus. Neaišku kas tai. Tyla.. Vis dar tyla .. Šitie garsai kitokie.. Jie sunkesni. Tai tikrai ne ašaros. Ji smuksta keliais ant tu paciu grindu. Kas vyksta? .. Paskutinis <> . Ji visai parklupo. Nebesigirdi to gilaus kvepavimo, tik kažkoks duslus prunkštimas. Nebesigirde net jos trapiausiu ašaru kritimo. Tarsi cia nieko nebutu.. Panašiai , tik . . Apink betona apsirazge kraujo lašai.. Besimetantis žilete peiliukas.. Ir paliktas iškankintos sielos kunas.. Daugiau nieko..

Ir vis nutylu. Gal širdis kažką ištars. Kvaila, kai kambaryje užsidarau viena, Vaidas - mergaitė.mp3 visu garsu ir galvoje kažkokios nesąmonės. Apie JUOS, taip, apie tuos pačius, kuriais nė lašu netikiu. Nesvarbu jis mano draugas, ar kandidatas į vaikinus, mano akims jie visi vienodi apnuogintomis sielomis. Jie būtinai padarys taip, kad skaudėtų. O kur vėliau dėti tuos jausmus, kuriuos jie patys užkūrė? Užgęsinti taip paprastai neišeina.. Ir pakratau galvą “ne, negalvosiu, o kam?” . O tada dar kvailiau.. Įsijungiu filmą, kadir kokį “Pamesti vaikiną per 10 dienų” ar kaip ten jis vadinasi. Kažkaip panašiai. Sėdžiu ir žiūriu. Ir mintys lyg apsiverčia.. O ar yra tas, kurį taip mylėsiu ir aš? Gal man irgi to reikia? Tos artimos šilumos, tų apkabinimų, bučinių.. Gal man reikia JO. Gal aš irgi noriu, kad man būtų viduje gera, kaip jai, kaip personažui iš Tw. Ir vėl galvą kratau.. Taip nebus. Tai tik filmas.. Ir vėl dingsta noras mylėti..

apie tave.

Kas tu? Kas esi dabar? Kodėl klausiu? Nes nebeatpažįstu. Nes nesuprantu kaip Tave mylėjau. Už ką.. Už ką taip sipriai pamilau tada, kai ir TU kartojai, kad mylėsi..Pasikeitei labai. Nežinau kas esi. Plaukai pakelti į viršų, stilius pagautas, cigaretė rankoje.. Visas išgražėjas, neneigsiu.Bet dabar turbūt bijočiau Tave mylėti.. Ir nenoriu. Nebetikiu tavimi. Ir iš vis nemanau, kad galima pasitikėti Tavimi. Kad niekas negali. Tu žaidi su visais. Nors kartais ir gali pabūti beprotiškai mielas, bet nuoširdus… NIEKADA. Žiūriu į Tavo nuotrauką ir netikiu, kad buvome kažkada kartu. Kad mylėjome. Kad ėjome kartu į priekį. Kad manoji širdis buvo pagavusi tavosios ritmą.. Kad kažkada tu man sugebėjai būti VISKAS.O dabar tai tarytum praėjęs sapnas, kurio niekaip negaliu pamiršti. Prisiminimai sukelia šypseną ir pilnas akis kančių.Aš tiesiog Tau linkiu išmokti būti nuiširdžiam..

Nesuprantu…kodel man viena diena buna linksma, o kita jau liudna…Kodel as juokiuosi, o paskui verkiu…Kodel rasau kai man liudna, o ne kai linksma…kodel manau, kad pasaulis man taip retai suteikia laime…kodel myliu ta zmogu, kuriam nieko nebereiskiu…



Viltis…Ji niekada neisnyks is mano gyvenimo…nesvarbu kokia ji bebutu…Viltis, kad lys, viltis, kad jis ateis, viltis, kad man bus gera…viltis, kad mes dar kada nors busim salia…Ir kaip beviltiskai tikiu as sia viltim, nors taij neverta…Ir as visa prisiekiu, kad taij bus paskutinis mano prisiminimas apie tave…bet kam ….kam as rasau….kam visa taij pasakoju…juk tu vis tiek nieko nezinosi… tu net neprisiminsi manes…net minutei nepagalvosi apie mane…apie tai kas buvo…apie akimirkas, kurios pakeite mano gyvenima…



Aciu tau uz taij ka man davei…Savo vilti as palieku…

Viskas taip grazu,krentancios snaiges pries menulio sviesa…Tik gaila,kad dabar stovedama nematau taves,Tavo skruostu ir akiu…Taip pat kaip ir nematau saves ,be taves…Nematau prasmes gyventi,Tu esi man viskas,Visas gyvenimas ir svajones,Kuriomis tavo deka buvau pradejusi tiketi…Bet ju nebera,nebera ir musu…

Ji nežino, kur jis, todėl tiesiog nueis į vietą, kurioje jie pirmą kartą susitiko, atsisės ir nesijudins iš vietos, prašydamas žmonių perduoti jam, kad ji jo laukia… Jai jis tikrai labai svarbus.

“Aš ne benamis, tik mano širdis be namų“

Nevisada viskas turi būti pozityvas,
nesvarbu, kad aš liūdna, svarbu, kad aš GYVA.

Ir noris rekti. Pamirshk ji!!!! . . Mergaite, mazute, PAMIRSHK! . .kandziok lupas iki kraujo, mushk i shaltas plytas. . . gerk raminamuosius pakeliais ir meluok, meluok, meluok, meluok wisiem, kad nereikalingas! . .pasikeisk numeri, ishtrink ish One, SKYPEi uzhblokuok . . . Mazhuuut, nezhiurek i jo nuotraukas. .
Nerodyk mamai ju su klausimu “Patiko?”. . . aishku patiko. . . juk jis toks. . . jis pats pachiausias. . . jis tau kaip Diewas. . . Wisas gywenimas jame, kwepuoji juo. . .
Banalios frazes, bet wisi mes banalus, kai. . . kai gywenime atsiranda tas, kuris brangus… brangesnis uzh wiska pasaulyje. . .Juk ish esmes laime pas wisus wiena. . . tik kiti weidai, wardai ir tel. numeriai. . .Ir kwailute, juk ish One N I E K A D jo nepashalinsi. . Ir i jos sms atsakysi net 4h ryto. .Ir degtine/likeris/vynas, juk wiskas del JO. . ir cigaretes balkone (nors wisiem meluoji, kad nerukai). .Ir asharos ant skruosto. .Ir eini i kokia nors waistine, tik del to, kad tikiesi, jog kazkur uzh kampo sutiksi ji. .Po parduotuwes waikshtai su draugem, o pati ieshkai jo zhwilksniu. .ir jo melodija kitokia nei wisu, ne del to, kad jis tau dazhnai skambina, o del to, kad ne taip skaudu butu.Pamirshk ji, mergaite!. . Mes juk wisos tokios grazhios, protingos, suaugusios!. .Ir taip wat sedi 3h nakties, ir supranti, kad nepamirshi. . ir chia sms nuo juo: ”miegi?”Ir tu begi, kad atsakyt. . ‘ne, nemiegu’ . . Nors akys jau merkiasi, ir keltis 7h ryto. .Ir tau ish esmes pashikt, nes tu l a i m i n g a. .Ir bandai sawe itikint, kad kiti bus DAUG geresni, jis ne wienintelis toks. .O shirdzhiaj nesumeluosi. . matai ji ir supranti:Koks man skirtumas kas bus, jis yra chia ir dabar. . tokia mano laime. .Shtai jis stowi priesh tawe ir zhiuri i akis. .Shtai JIS. Toks aukshtas, laiko striuke kairei rankoi, o su deshine kazhka rasho telefone. .zhiuri ir supranti, kad lauki jo. . Wisad. . Ir per welu niekad nebus. .Ir sunu pawadinsi tik JO wardu..Ir staiga supranti, kaip wiskas banalu.

Tu ir ašara

Ar dar prisimeni tas akis? Aš tai nebe… Ar dar prisimeni tą garsą? Taip, būtent tą bjauriai malonų garsą? Aš jau nebe… Ar dar prisimeni tų ašarų kiekį? Taip, tą didelį jų kiekį? Aš prisimenu. Kaskart prisiminus jas prisimenu tave. Tu. Tu esi tas praeitas etapas, dėl kurio dabar nebūčiau čia. Būčiau ten. Daug toliau nei tu įsivaizduoji. Galbūt, būčiau už daug daug kilometrų. Nesuskaičiuojamos galybės kilometrų. Už vandenyno. Už to nelemto vandenyno. Ir kitoje laiko juostoje. Taip, būčiau kitur. Gal netgi laiminga. Galbūt dabar sedėčiau ir gerčiau kokteili ir šypsočiausi. Galbūt mėgaučiausi gyvenimu. Galbūt… Gal…
Bet aš esu čia. Nesu ten, nesu toli… Negeriu kokteilio, nesišypsau ir netgi nesu laiminga. Aš esu čia ir vis dar prisimenu tų nelemtų ašarų kiekį ir tave… Tave… Tik dėl tavęs nesišypsau, tik dėl tavęs nesimėgauju gyvenimu. Juk tu mane sulaikei. Tu manęs neišleidai… Tu mane laikei ir nepaleidai. Nekada nesupratau kodėl taip padarei? Tiesiog nesupratau. O gal nebuvo lemta suprasti? Kad ir kaip ten būtų, aš likau čia. Nebeprisimenu tų akių, pamiršau ir tą nuostabųjį garsą. Taip nebeatmenu. Bet vis dar prisimenu tų ašarų kiekį… Ašarų, kurių tu man nepadėjai sulaikyti… Nereikia tavo pasiteisinimų. Jų tiesiog nebus. Buvai šalia, bet nesugebėjai padėdi. O po to išėjai. Palikai. Ir dabar Tave man primena tik lietus, per kurį tu išėjai, ir ašara ant skruosto, kurios nesuvaldei…

Štai jau puse penkių ryto, o Tu niekaip negali užmigt, o gal nenori?Kambarys užlietas kavos aromato, kelinta jau puoduką išgerei? Penkta? O dar sakai, kad sunku užmigti! Bet juk Tu visai nenori miegoti, tiesa? Tau patinka taip sedėt naktyje, visiškoje tyloje gert kavą ir pasiemus baltą popieriaus lapą su rašikliu į jį deliot savo mintis. Tačiau jos juk tokios padrikos, negali susikaupt, nes kambario viduryje stovi molbertas, baltą drobė ant kurios tik kelios spalvų gamos, juoda ir raudoną, nebaigei Tu jo tapyti, o gal baigei? Tik šitą kūrinį supranti tik Tu, nors ir neduoda jis Tau ramybės, blaško Tavo dėmesį. Vėl bandai susikaupt rašymui, gal pasijusi geriau? Nemanau, Tau juk tereik žmogaus su kuriuo galėtum pašnekėt, o ne vienai čia sėdėt! Bet su kuo? Juk jo jau nebėra… Nebėra ir niekada nebebus, tai gal Tu jo lauki? Kaip ir kiekvienąsyk? Manai jis pasirodys bent trumpai? Nežinomybė ir tyla tave kaskart baugina, aš žinau, dėl to Tu taip nerimsti. O į tą baltą popieriaus lapą bandai surašyti, ką norėtum jam pasakyt, jei dar kartą jį išvystum. Ir tą drobė, raudona ir juodą, gyvenimas ir mirtis - taip tavo kūrinys jau baigtas, bet tai niekada nesibaigs. Juk Tu jo lauki, lauki nes nespėjai pasakyt jam tiek daug, nespėjai pažiūrėt į jo mėlynas akis ir atsisveikint. Tu negali susitaikyt su ta mintimi, kad jo nebėra..! Taip nebėra.Jus vistiek busit kartu? Ką tu sumanei? Padėk tuos vaistus į šalį! Kadanors tai užsimirš ir vėl gyvensi toliau, nusiramink. Juk nuo to tikrai nebus geriau. Jau aušta, prigulk ir pasistenk užmigti, juk dar tylu ir Tavo miego nieks nedrums, jis Tave juk saugo, nors jo ir nematai, aš žinau, jis tikrai čia. Kambaryje tik tviro kavos aromatas…

Tu gal nežinojai,bet yra toks žmogus kurio Tu visiškai nepažysti.
Manau Tu netiki,bet jis man pats tai sakė.
Perskaičiau dar kart tai veidrodyje,iš jo akių.
Įsiklausiau į jo bereikšmes mintis ir išgirdau..
Taip tai tiesa.
Tu nežinai kaip jam Tu rūpi
Nei kaip akis jam naktimis griaužia ašaros.
Nei kaip jį skaudina Tavo žodžiai neturintys noro būt jam ištarti
Jis žino,kad kadanors Tu jį pamirši
Nes jis Tau nerūpi
Jis dar žino ką reiškia skausmas.
Kai jo kūną užvaldo kažkas.
Jis tik klausia Tavęs,savo švelniomis,raudonomis lūpomis-ką jauti?
Bet jo ausis tikro myliu niekada neišgirs.
Nei iš Tavęs,nei rodos iš kitų.
Nes tas žmogus nemylimas,bet myli Tave.
Tiesa.
Vis dar nežinai kas jis?
Tas paprastas žmogus?
Tu negirdi jo rėkiančių,praplaukiančių minčių?Tu nematai jo žvilgsnio?
Nematai jo žibančių akių?
Nejau Tu ne tas žmogus kurio jis laukė,mylėjo iš visos širdies?
…
Dėja,tikra meilė neišeina.
Sveikinu,Tu ir vėl jį įskaudinai.
Tu tikrai mylėt nemoki,bet esi mylimas.Tuom Tu viršesnis už jį.