Nesuprantu…kodel man viena diena buna linksma, o kita jau liudna…Kodel as juokiuosi, o paskui verkiu…Kodel rasau kai man liudna, o ne kai linksma…kodel manau, kad pasaulis man taip retai suteikia laime…kodel myliu ta zmogu, kuriam nieko nebereiskiu…
Viltis…Ji niekada neisnyks is mano gyvenimo…nesvarbu kokia ji bebutu…Viltis, kad lys, viltis, kad jis ateis, viltis, kad man bus gera…viltis, kad mes dar kada nors busim salia…Ir kaip beviltiskai tikiu as sia viltim, nors taij neverta…Ir as visa prisiekiu, kad taij bus paskutinis mano prisiminimas apie tave…bet kam ….kam as rasau….kam visa taij pasakoju…juk tu vis tiek nieko nezinosi… tu net neprisiminsi manes…net minutei nepagalvosi apie mane…apie tai kas buvo…apie akimirkas, kurios pakeite mano gyvenima…
Aciu tau uz taij ka man davei…Savo vilti as palieku…
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą