Zinai nekada nepagalvojau kad bus be taves taip sunku.

Pasiilgstu tu mielu tavo sms'u kurie tikri pagerindavo man nuotaika, tie apsikabinimai,

tos akys kurios ziurejo y mane kurios buvo kupinos meiles o dabar pasvergus i jas matau pykty,skausma. nors ir kaip bandyciau ytikint savo sirdy tave pamirst ji neklauso ji vis dar gyven ir jauke taves sugrystancio.

Kartais nueinu ten kurbudavom kartu kur kartu mums budavo taip gera.

atleisk uz tai ka padariau ne taip.

Nors ir inau kad manimi jau tu nebepasitiki.

prasau suteik bent menkiausia sansa man...

Nes tikrai myliu tave<3

Jaukiom akimirkom dar ir dabar prisimenu vadinom jas,
Tik jau dabar šiltais prisiminimais nuo šiol vadinsiu likus aš.
Viskas praeity, išskyrus žodžiai ir mintys, ir tas praėjas ruduo
Tuo pačiu metu kasmet sugrįžta,
Sugrįžtu mintimis atgal ir aš,
Kuomet saltis mum buvo nebaisu,
Kuomet jausdavom, kad mūsų kūnai tapdavo vienu.
Ir jei jau dūžta mano ašaros į kietą ledą,
Turėjau kur, bet dabar kai man sunku, remiuos į šaltą žemę,
Nors aš žinau, kad skaudinu tave šiais žodžiais,
Atleisk, nes kitaip tavęs jau nebeprisikviesiu.
Dar ir dabar dažnai, kai praeinu gatve tava,
Žvilgsniu atsiduriu ties tavo lango degančia šviesa,
Žinau tikrai, kad ši vieta įstrigs labai giliai,
Kaskart praeidama pro čia sugrįšiu mintimis pas tave.
Ar dėl tavęs neranda mano dūšia vietos?
Ar dėl tavęs aš neturiu kur dėtis?
Ar tik dėl to savo mintyse išraižau tavo vardą?
Ar tik dėl to sukurčiau vietą mum po šita saule?
Ir pasakyk man: kas tu? kas tu?
Kodėl savęs nepalikai, bet mane pasiėmei kartu?
Juk aš turėjau tiek nedaug,
Bet tau atidaviau, tikėdama, kad saugoti mokėsim
Ir nepaleisim viso to, ką davė mum likimas.
Ir aš žinau, kad dar tikrai neverta pasiduot,
Ir aš žinau, kad liko mūsų širdyse drąsos,
Ir aš žinau, kad mus tai jungs iki pat pabaigos.
Ar dėl tavęs neranda mano dūšia vietos?
Ar dėl tavęs aš neturiu kur dėtis?
Ar tik dėl to savo mintyse išraižau tavo vardą?
Ar tik dėl to stipriau įspaudžiu plunksną rašalo į lapą, rašydama tau laišką?
Ar dėl tavęs kaskart bandau nuslėpti savo drebančias rankas?
Ar dėl tavęs vakarais rašau eiles?
Nes pasakyti tau į akis, ką jaučiu –
Atleisk, tiek neturiu drąsos, man per sunku,
Todėl dabar kenčiu. Likai brangus,
Tu, pažadu, išliksi mano akyse toks, išliksi visada.

Mes ilgimės tų dienų, kurios praėjo. Bet bėga laikas ir mes jo negalim sustabdyti. Mes augam, senstam, mirštam, gimstam tai toks sunkus mūsų gyvenimo laikas. Mes ilgimės tų žmonių, gyvūnų kuriuos praradome ir atsimename tą dieną su jais. Mes ilgimės savo artimųjų, kurie išvažiavo ir niekada jau nbegrįš. Tad mes suprantame, kad visi mes keičiamės ir ilgimės visko kas mums buvo brangu. Ir visą laiką mes kažko ilgimės ir visą laiką ilgesimės

Pasiklydusi svajonėse maža mergaitė bėgo per rasotą pievą su begale žiedų ir drugelių..Ji nežinojo, kas yra meilė ir neapykanta, pasitikėjimas ir išdavystė, kilimas ir nuopuolis, džiaugsmas ir liūdesys, jai nereikia slėptis, jai nereikia būti kitokiai, nei ji yra..Jos gyvenimas-bėgimas. Ji tik bėga, bėga, bėga..Jos žingsniams atitaria vėjas, lietus, saulė..visas pasaulis..visa visata..Juk ji maža mergaitė, pasiklydusi svajonėse..ji nepažįsta žmonių, nepažįsta žodžių..nepažįsta savęs..Ji net nežino, kad yra maža mergaitė. Ji tik bėga..bėga..bėga..Bėga ne nuo kitų ir ne nuo savęs, ne nuo vėjo ir ne nuo lietaus..Ji bėga be tikslo ir be prasmės. Jos niekas nestumia, jai niekas neliepia bėgti-tai įprotis , vidinis postūmis, instinktas. Ji to niekur neišmoko, niekas jai neparodė…ji buvo tokia ir bus..maža mergaitė pasiklydusi svajonėse..diena keičia naktį. Naktis keičia dieną. Saulė kyla ir leidžiasi..o ji bėga…bėga per gyvenimą..per svajones..per pievą..

“Keista, bet aš įsimylėjau savo depresiją. Mylėjau ją, nes man atrodė, kad depresija – vertingoji mano charakterio dalis. Taip menkai save vertinau, jaučiau, kad nedaug ką turiu pasiūlyt pasauliui, ir vienintelis dalykas, galintis pakeisti mano buitį – tai mano kančia. Tačiau aš nebesuvokiau, kad pradėjęs viską jausti intensyviai, galiausiai nebejausi ničnieko. Viskas skamba vienodais decibelais, ir per poliruotą prekystalį šliaužiančio tarakono mirtis gali atrodyti tokia pat tragiška, kaip ir tavo. Žmonės išorėj – taip, būtent išorėj, nes apimtam depresijos žmogui visi kiti yra išorėj – iš tikrųjų yra žymiai sąžiningesni už tą, kurį kamuoja depresija ir kuris iškeitė visus jausmų niuansus į nuolatinę, įkyrią, žudančią neviltį. Bet man buvo baisu atsisakyt depresijos, aš bijojau, kad blogiausioji mano dalis iš tikrųjų ir esu aš. Mane trikdė mintis, kad reikia išmest lauk depresiją ir susikurt ištisą naują asmenybę, naują būdą gyvent ir egzistuot. Taip ilgai depresija buvo patogus - ir sąžiningas - būdas paaiškint viskam, kas man netaip.”

Taip ymanoma pakeist zomgu.

svarbiausia kad ir jis to noretu.

Iki kaledu liko kelios dieno.

Noriu atsiprasyti visu uz viska kas buvo netaip.

tiesiog prasau- atleisk uz viska,nepyk

atmink tai kad begalo esat man brangus!

myliu.

Atleisk Erikai uz viska.....

is karto atsiprasau uz klaidas.;*
Siandien istorjos pamokoje supratau kas yra tikri draugai.
tai ne tie kurie buna su tavim kai tau linksma o tie kurie padeda kaip tau sunku.....
tai va siandien priejau tokios isvados kad tikru draugu neturiu. kuriuos tokiais vaidinau sendien parode savo tika veida... zinoma nusivyliau jais....
BET AS BUSIU STIPRI IR GYVENSIU TOLIAU!

Lyg draskytų iš vidaus… Toks skausmas…Negaliu jo iškęsti…

Ir nekentėsiu…

Bėgsiu.eisiu.skrisiu.

Bet išgyvensiu TAI…

Tas jausmas…Nepakeliamas skausmas…Ir mintys…

Beprasmės mintys..

Ji troško bendrauti.
Jis nemėgo žmonių.
Ji nekentė sniego.
Jis jį dievino.
Ji buvo svajotoja.
Jis netikėjo pasakom.
Ji mylėjo dangų.
Jis sakė, kad tai banalu.
Jai patikdavo sėdėti naktį ant stogo ir žiūrėti į žvaigždes.
Jis mieliau žiūrėdavo į TV ekraną.
Ji manė, kad jis tas, kurio jai reikia.
Jis laikė ją maža mergaite.
Jis jai buvo viskas.
Ji jam buvo eilinis žaisliukas.
Ji buvo jautri.
Jis nuolat ją įžeidinėjo.
Ji liūdėjo.
Jis ironiškai šypsojosi.
Ji verkė.
Jis tylėjo.
Ji kentėjo.
Jis nekreipė į tai dėmesio.
Ji pavargo.
Ji norėjo pasikeisti.
Jis manė, kad ji tam per silpna.
Ji vis tolo nuo jo.
Jis nenorėjo to pripažint.
Ji beveik pamiršo jo vardą.
Jis vis dažniau apie ją galvodavo.
Ji pasikeitė.
Ji nebesėdi naktim ant stogo ir nebesvajoja, nes jis sakė kad tai vaikiška.
Ji nebežiūri į tą nuostabų žydrą dangų, nes dabar jis bespalvis.
Ji nustojo juoktis, nes jis visada sakė, kad tai naivu.
Ji pamilo šaltą sniegą.
Ji tapo tokia, kokios norėjo jis.
Bet jis pasigedo tos mažos, svajojančios mergaitės su spindinčia šypsena ir mylinčiomis akimis.
Ji žiūrėjo į jį bejausmiu žvilgsniu.
Jis suprato, kad ji jam pati svarbiausia.
Jis norėtų ją susigrąžinti.
Bet Ji nebetiki meile..

Aš esu viena, nes nejaučiu kažko tyliai kvėpuojančio šalia manęs..

Aš esu bloga, nes nejaučiu kažkieno širdies plakančios prie manosios…

Aš esu kitokia, nes nejaučiu aplink save sklaidančių minčių…

Aš esu kažkieno…

Nes jaučiu rankas kuriose yra virvelės, kuriomis žaidžiama su manuoju gyvenimu…

Susimąstymui..

Aš kartais pavargstu nuo triukšmo, kartais ir nuo mėlyno dangaus… Aš kartais nesustodama kalbu per dieną, o kartais tyliu nuo aušros iki tamsos… Aš kartais trokštu padaryt kitus laimingus, o kartais noriu spjaut ant mane supančių žmonių… Aš kartais noriu elgtis taip kaip liepia protas, o kartais mane nugali širdis pilna jausmų…





Turbūt nėra nė vieno dalyko pasaulyje, kad būtų tik teigiamas… Cukrus saldus, bet storina, laimė graži, bet ji baigiasi, gyvenimas nuostabus, bet toks trumpas… Tačiau juk eini į priekį ir tobulėji ne vien tada, kai oras geras, aistringa meilė, šiltas lietus ar linksmas juokas… Todėl kartais reikia, kad bent truputį skaudėtų širdį. Kai ją kankina nerimas, galvoje gimsta stebuklingai keistos mintys. Štai kokia didelė nauda iš liūdesio - praeidamas užleidžia vietą džiaugsmui, pasilikdamas tyliai kviečia kažką pradėti iš naujo. Kad ir labai mažais žingsniukais. Kad ir pro ašaras. Visada stenkis, kad laikas būtų kuo gražesnis, kažkoks šiltesnis ir smagesnis, kad neapmirtų, sustingtų ir vos vos judėtų, kad lėktų linksmai ir lengvai lyg vėjas, o neatnešdamas baisiausius nusivylimus ir klausimus - kodėl? Visos bėdos, purvas ir mėšlas nereiškia, jog gyvenimas žiaurus, negailestingas ar nemyli tavęs. Tiesiog jis - visoks, ir todėl labai pavojingas, nes neįmanoma atspėti, už kurio kampo tavęs laukia džiaugsmai, o už kurio - pragaras. Laimės kūdikiai, kuriems sekasi pataikyti teisingai. Kai abejoji pasirinkdamas, prisimink visus gerus dalykus, kuriais tikėjai, kol nesuaugai. Geri draugai neišduoda, tėvai tikrai myli, o savo laimė kuriame patys - ir niekada nevėlu pradėti. Gal ir gerai, kad vakar diena negrįžta. Rytojus, jei panoresi, bus daug idomesnis…

MES SAKOM,

Mes sakom ”Ačiū tau už tai, kad tu esi” kai negalim pasakyt ”Aš myliu tave”…

Mes sakom ”Man nėra prasmės daugiau gyventi” kai norim, kad mus atkalbėtų…

Mes sakom ”Čia šalta” kai mums reikalingas prisilietimas…

Mes sakom ”Man iš tavęs daugiau nieko nereikia” kai negalim gauti tai ko norim…

Mes sakom ”Aš nekėliau ragelio, nes buvau užsiėmus” kai negalim prisipažinti, kad girdėti šį balsą mums nebedžiugu…

Mes sakom ”Aš niekam nereikalinga” kai esam nereikalingi tik vienam žmogui…

Mes sakom ”Aš susitvarkysiu” kai gėda paprašyti pagalbos…

Mes sakom ”Tu geras draugas” ir nutylim ”…bet nieko daugiau nesitikėk”.

Mes sakom ”Tai nesvarbiausia” kai nebeturim pasirinkimo…

Mes sakom ”Aš pasitikiu tavim” kai jaučiam, kad su mumis žaidžia…

Mes sakom ”Visam laikui” kai nenorim pažiūrėti į laikrodį…

Mes sakom ”Aš buvau šalia” kai nesusirandam sau pasiteisinimo…

Mes tiek daug kalbam, kad kai ant liežuvio lieka keli neišnaudoti žodžiai mes suspaudžiam lūpas žiurim į grindis ir tylim…

O tie žodžiai būtų buvę gražesni už tyla..

Bet mes bijom..bijom, kad kažka pakeisim..

Manęs visiškai nėra… Visiškai rimtai… Situacija help..Situacija sos..

Aš savęs nesuprantu iš kur tu atsiradai?

Ir kodėl man patikai būtent tu?..

Išsijungia šviesa.. Be tavęs manęs nėra.. Nieko nenoriu…

Tai lėti nuodai.. Tai veda iš proto.. O visi sako, kad pati kalta..

Be tavęs aš ne aš.. Be tavęs manęs nėra.. O visi sako, kad tai nesąmonė..

Bet tai tiesa…

Aš norėjau pamiršt.. stengiaus bet neišėjo…

Paleisk mane, juk be tavęs manęs nėra … palei sieną link grindų ir vėl iš proto išeinu…

Atleiskit, bet vistiek mylėsiu jį…

Kelintą dieną beprasmiškai lauki jo?

Ir bandai nuspėti jo žingsnius.

Bet telefonas tyli jau senai.

O širdis gailiai verkia nuo vienatvės.

Ateis naktis ir tu tyliai šnabždėsi ‘’sudie”.

”Sudie” tam kuris jau išėjo.

Kas kaltas jau nesuprasi.

Jis išėjo ir laimė kartu su juo.

Jo meilės deja nesugebėjai išsaugot.

Nesupratai ankščiau jūsų susitikimų svarbumo

Ir apie jausmus jam neišdrįsdavai nieko pasakyt.

Todėl tylėjai.

Taip trūksta jo rankų šilumos prarastos šypsenos

ir svaiginančių kvepalų.

Vietoj juoko tik tyla.

Jis išėjo, o su juo ir meilė.

Tavo berniukas išėjo.

Tavo berniukas su kita.

Apkabina ne tave.. užmiega ne su tavim…

O tu klaidžioji po tamses gatves ir bandai suprasti kodėl jis ..

juk tu jam padovanojai svarbiausia ką turi savyje ir jausmus..

Davei jam viska apie ka tik galima būtų pasvajoti, bet jam pasirodė maza…

Jau kelintą dieną savęs klausiu:
- Mergyt, ar tu laiminga..
Ir pati sau atsakau:
-O ar mirusia dvasia žmogus gali būti laimingas ar nelaimingas?…

Esu kaip robotas..Kažkur einu..kažką darau..kažką veikiu..netgi mąstau..Bet niekur nėra gyvybės..visur tik technika…

Ar aš tikrai mirus?..

Ir visgi dar ne..Nes pamačiau tave ir tas skausmas..

Tik skausmas manyje liko gyvas..

Ar atsimeni…

…jos akis tą vakarą, kai pirmą kartą ją pamatei?

…jos žvilgsnį, kai pirmą kartą padovanodavai jai rožes?

…jos juoką, kai žiūrėjot komedijas?

…jos pirmus bučinius,kurie buvo prisisunkę saldumo skonio?

…jos šaltas rankas, kurios norėjo sušildyti tavąsias?

…jos išdidžią eiseną, kai ėjo šalia tavęs?

…jos susivėlusius plaukus po dušo?

…jos ilgus nagus, kuriais negalėjo sugraibyti monetų?

…jos žavesį be makiažo?

…jos ypatingą aprangos stilių, kai ji vildavosi sijonus tik dėl tavęs?

…jos šypseną, kuri praskaidrindavo net niūriausią dieną?

…jos juodas kaip naktis blakstienas?

…jos nuotaikų kaitą kas penkias minutes?

Ar žinai, kad dabar…

…jos akys raudonos nuo ašarų..

…jos žvilgsnis miręs, nes jis nebemato tavęs šalia..

…jos juokas piktas..

…jos bučiniai tapo bejausmiai, nes ji nepamiršo..jų išvis nebėra..

…jos šaltos rankos, nes valandu valandas vaikšto po miestą..gal netyčia susitiks tave..

…jos eisena dažnai būna ”užnešanti” nes ji būna neblaivi..

…jos nebekamuoja nuotaikų kaita, jos nuotaika tiesiog pastoviai bloga..

…jos nagai visi nugraužti iš nervų..

…jos šypsena būna tik dirbtinė..

..jos blakstienos šlapios ir sulipusios nuo ašarų..

…jos paakiai mėlyni ir ištinę..

…jos gyvenimas nieko vertas..nes jame nebėra tavęs..

Kai pyktis, neviltis ir skausmas pasilieka toli… taip gera įsisupti į šiltą antklodę, pasiimti puodelį karštos arbatos ir suprasti, kad kartais pagunda pasinerti į prisiminimus didesnė negu žinojimas, kad jie niekada nepasikartos. Taip jau yra, kad per vėlai pradedame branginti viską, kas buvo ir tai, kas jau nebegrįš… Taip senai, regis, rašyti meilės laiškai. O kiek jų parašytų ir neparašytų, neišsakytų droviai gūžiasi prisiminimų dėžutėje. Išgyvenimų akimirkos atvirumu degina… Žvelgiau į lietaus nulyta langą ir prisiminiau dienas, kurias leidome kartu.. irgi žiūrėdami, tačiau į skirtingas puses. Bet tuo metu mums taip neatrodė…
Dabar, žinodama, kad jau miegi, norėčiau prieiti arti arti ir pakuždėti tai, ką jaučiu, tik taip tyliai tyliai, kad tik tavo siela tegirdėtų. Norėčiau pažvelgti į tavo miego sulipdytas blakstienas, po kuriomis mylinčios akys…
Dabar prisimenu visus tavo pasakytus žodžius. Visus tavo veiksmus. Apkabinimus ir bučinius. Viską. Kiekvieną sekundę. Nuo tada, kai susipažinom iki tada… kai palikai… Bet nekeikiu to laiko su tavim, nes aš buvau laiminga. Juk buvom laimingi! ! :* Branginu ir branginsiu mūsų prisiminimus..
Ir niekas neįrodys, kad meilė nėra pats gražiausias dalykas pasaulyje. Bet jos turbūt ir neprisimintume, jei ji nepaliktų tokių skaudžių pėdsakų ir laiko randų. Visi žino, kad ašaros negrąžina nei laiko, nei žmogaus. Niekas negali priversti mylėti ar ne… o žinai kodėl prisimenu tuos tolimus praeities vakarus? Todėl, kad tai buvo stebuklas ir aš norėčiau sugrįžti ten ir niekada neišeiti… Tu staiga pasirodei mano gyvenime, kai labai man to reikėjo. Sutvarkei viską taip, kad buvau laiminga. Saugojai nuo šalčio, negandų, rūpesčių, liūdesio… Buvai mano angelas sargas…
Negi nematai vilčių kalnų, kurie griūva ant manęs vien tik dėl to, kad norėjau pamatyti jų viršūnes…
Imu popieriaus lapą, užrašau tavo vardą ir nubraukiu sava ranka. Tik vardo, įrašyto širdyje, ranka išbraukti nepajėgs. Tūkstančius kartų šauks tave vardu, bet vienintelio balso tu jau nebegirdėsi…
Bet dabar aš jau ne be ta. Nors ir kasdien ant mano veido žaidžia žaismingas juokas, bet nakties tamsa nuima lengvabūdišką dienos kaukę. Akys sublizga tamsoje, o lūpas be pėdsako palieka šypsena. IR NESVARBU KUR MANE PALIKTUM, AŠ VISADA RASIU KELIĄ PAS TAVE…

ILIUZIJA

Leisk paklausti, ką vadini pasauliu? Keistas jausmas mano širdyje tai iškyla, tai išblėsta… Esu mažas muzikinis intarpas, kuris nesupranta savęs. Liūdna, kai baigiasi tai, kas dar nespėjo prasidėti.
Sutinku gimti iš naujo, matyti pasaulį kitomis akimis, žiūrėti į naujas žvaigždes, svajoti kitaip, sapnuoti naujus sapnus, jei šalia būsi TU…

Mano kūnas pavargo, jis nuginkluotas tavo rankų, tavo grožio. Kažkur tolumoje blėsta prisiminimai, kurie dar gyvi, ir kuriu nebebus…

Bandau gyventi iš naujo..Vėl susirinkti save iš šukių, kur Tu mane sudaužei..Gyvenu šia diena, gyvenu tavim. Dingsta oras iš plaučių, prisipildo tabako dūmais, atsidūstu ir kuriu naują melodiją - melodiją be tavęs….

Kuriu naują pjesę apie tave ir mane, apie mus kartu…

Negreitai, o gal ir niekada neateis tas laikas, kai sušlapę nuo palaimingo lietaus slėpsimės dviese dievybės rūmuose, laižysime palaimą, lyg medų nuo savo delnų, užmigsime erelio skrydyje persisotinę meilės gelme, tačiau vis dar alkani ir ištroškę…

Tyliai siūbuos nuvargę medžiai, aplink dvoks vakaro žara, šiltas upės vanduo tvindys vaizduotės gelmes miražais, kurių dar nematė mūsų pasaulis. Gelmėje praplauks žuvis, užmesdama akį į du iš geismo virpančius kūnus…

Ilsėkis pavėsyje, ilsėkis tamsoje, ilsėkis nuo visko nuo ko pavargai, ilsėkis mano delnuose padėjęs galvą, užmerk akis, užmik su manimi. Rytoj išauš naujas meilės amžius, nauja daina, kuri skambės tik mano ir tavo viduje. Ta pati tonacija, dinamika, stokato - legato ir vėl metsoforte, bet girdėsime tik mes…

Nemanau, kad takas pavargsta mindomas begalės praeivių, nepavargsi ir tu skęsdama amžinybėje, skęsdama mano meilėje…

Kartais naktys tampa per trumpos, kad spėtum išklausyti visas lakštingalų treles, kartais rytas būna toks palaimingas, kad dieną priimi kaip pergalę prieš naktį…

Kartais tamsa alsuoja nenumaldoma, nesuvaldoma iki beprotybės svaiginančia aistra, jog norisi klykti iš laimės, skęstant euforijoje, prigerti tavyje ir mirti…

Aš galiu dievinti tave iki beprotybės, užmigdyti tave savo glamonėmis, pažadinti vėjo bučiniu į skruostą, tai nieko nepakeis, nebent mylėtum tu mane…

Mano akyse skamba milijonai dainų, galbūt jos skirtos tau? Galbūt ir tavo akyse yra daina skirta man, gal dainos ritmai sutaps, gal bus vienodas tembras, nesvarbu… Aš jaučiuosi kaip tuščia vaza, kurioje seniai jau nežydėjo laukinės gėlės…

Kartais tai ko nori lieka nepasiekiama, bet aš gyvenu pagal džiunglių įstatymus - išgyvena tik stipriausi. Pasaulis nemėgsta verkšlenančių. Tapau nežmogus, nebeturėjau jausmų iki tol, kol išvydau tave…

Tu pažadinai mano sielą iš letargo miego, ji vis dar moka mylėti, ji tiki, bet bijo, paniškai bėga nuo to, kas galėtų nunešti į Edeno sodus. Paniškai bėga nuo to, kuris atkeliavo iš Edeno sodų…

Ir kai pagaliau įgijus drąsos ruošiuosi ištari tau meilės žodžius, tavo žvilgsnis atsako į žodžius neištartus nė garso, atsako į nepadarytus veiksmus. Kai noriu paliesti tave savo lūpomis, tu dingsti man iš horizonto, kaip dingsta saulė naktyje…

Aš ir vėl lieku stovėti, budėti iki ryto, kol vėl pamatysiu tave. Nežinau ar ateis ta diena, kai tu šypsosiesi man, galbūt tada aš vėl būsiu užsidarius savyje…pardavus savo pasaulį, kurį norėjau dovanoti tau…

Ilgai žiūrėjau į vakar įdėtą savo nuotrauką blogger'a.. ir vis svarsčiau.. o kodėl?.. kodėl aš neleidžiu sau elgtis taip kaip liepia mano širdute.. o gal ji visdėlto teisi.. Tas jos skausmas susipynęs su abejonėmis, o šalia vis kažkur rusena dar viltis.. ir tas šauksmas tavęs.. o gal.. jei šauksiu tavęs garsiau?..Tu mane išgirsi..o gal dar yra vilties, kad jei išsakysiu tai ką tau jaučiu..Tu mane suprasi.. o gal dar dega viltis ir pas tave..Tik abu bijom vienas kitam tai pripažinti…

Ir aš išdrysau..

Parašiau tau..

Ir jaučiu,kad pasielgiau teisingai..nors dar nežinau kokia laukia pabaiga..
Bet mes bent jau susitiksim..aš turėsiu galimybę pažiūrėti dar kartelį į tavo nuostabiasias akis..turėsiu galimybę pasakyti..kaip tavęs laukiau..kaip nepamiršau..kaip kiekvieną akimirką galvoju apie tave..kaip tavęs ilgiuosi..ir kaip tuščia ir šalta gyventi be tavęs.. Turėsiu galimybę atiduoti vos vos pulsuojančią savo širdutę tau..Dar karta..Nes tik tu ją gali atgaivinti..nes tik dėl tavęs ji dar plaka..Nes tik dėl tavęs aš gyvenu..Nes tik tu mano žmogutis…

Jau kaip bebutų.. ir kaip besureaguotum..aš visa širdim trokštu tai tau pasakyti..nes kitaip nebegaliu..Nes myliu tave..Myliu!.. taip kaip ta pirmą vakarą, kai pasigrobei mane sau iš šio pasaulio.. Nors ne.. Myliu stipriau..o gal net taip stipriai,kad žodžiais neina apsakyti..

IR KAIP GALIMA TAVĘS NEMYLĖTI..JUK TAI TU!…

Viskas tai buvai tu, deja tu išėjai. Tu buvai tas už kurio griebiaus kada buvo sunku, su kuriuo kartu liūdėjau, džiaugiaus, svajojau, bet tu išėjai ir net nepasakei SUDIE…. Išėjau lauk, ėjau link musu mylimo upelio ant titelio, ant jo mes visada sėdėdavom, žiūrėdavom i dangų, bet dabar tu išėjai ir aš likau viena… Tada ant tiltelio aš sėdėjau viena ir žiūrejau i mūsų pamėgtą dangų, o mano veidu byrėjo ašaros, nes tu išejai, palikai viską, tik išsinešiai vienintelį dalyką, tai buvo mano širdis, kurią atidaviau tik tau, bet tu drįsai išeiti ir išsinešti ją. Skaudu buvo tada ir tą jausma prisiminsiu visada, bet esu dėkinga tau dėl vieno dalyko, nes supratau kas yra viltis, kad galbūt kas nors sugrįš, atsitiks… Po to įvykio praėjo metai, mano širdis sugrįžo, atgavau norą gyventi, vėlei ką nors mylėti, vėl svajoti. Dar ir dabar sugrįštu prie mūsų pamėgto tiltelio, bet jau nebesitikiu, kad tu sugrįši, nebesitikiu tave sutikti tenais, aš ten einu pažiūrėti į žvaigždes ir pagalvoti kaip aš kankinaus per tave!

Jai buvo sunku, nes prasidėjo naujas jos gyvenimas. Atvykusi gyventi kitur, ji dar neturėjo draugų. Vėliau susipažino su keliais vaikinais, vienas iš jų jai labai patiko, tada jai atrodė, kad ir jinai jam patinka. Jis buvo simpatiškas, kalbingas, fajnas… Ji svajodavo apie jį dienų dienas, norėdavo kuo greičiau jį pamatyti. Kai susitikdavo, jai būdavo be galo gera su juo, ji manė, kad ir jam su ja gera. Jie nedraugavo. Kartais jinai pasiusdavo, kai matydavo, kaip jisai būna su kitom merginom, tada jo draugas jai pasakė, kad jis jam sakė: “Galiu duotis su visom, kol su ja nedraugauju”. Jai buvo skaudu, tada jis prarado jos pasitikėjima. Ji nebegalėjo negalvoti apie jį, jinai jį įsimylėjo, bet tada jie pradėjo nebesimatyti, ji nesuprato dėl ko. Jam ji nerašė, nenorėjo įkyrėt, bet ir jis jai nerašė… Nuo to pirmojo susitikimo su juo, ji labai pasikeitė. Dažnai liūdėdavo, nors anksčiau džiaugdavosi viskuom… Dabar tai merginai be galo liūdna, ji nebežino ką daryt, kur dėtis, nebeturėjo jėgų kovot su savim ir ta meile jam, mergina jį labai mylėjo, o jis tik žaidė su ja. Tas vaikinas buvo pirmasisi kurį ji nuoširdžiai mylėjo ir norėjo būt su juo, o jis nežinantis ko nori. Mergina galvoja ir galvoja apie jį, stengiasi išrauti jį iš savo minčių, bet tai jai per sunku, ji nežino kaip kovot su meile, nes anksčiau bijodavo įsimylėt, o dabar kai ji atsipalaidavo, norėjo mylėt ir būti mylima, su ja šitaip negažiai pasielgė. Jai atrodė, kad jos širdis plyšta per pusę, kiekvieną dieną būdavo vis sunkiau, dieną naktį tik apie jį masto. Anksčiau ji dar tikėdavosi, kad jis parašys, bet nebeparašydavo, dabar to jau nebesitiki. Jie pasimato tik mokykloje, bet ji jam nerodo dėmesio, stengiasi jį pamiršti ir net nesisveikina su juo, nors ji mato, kaip jis pasižiūri į ją, bet ji išdidi, o tas išdidumas pražudys ją. Su juo nesusitinka gal koks mėnuo, bet jai yra gerai, nes taip ji gali jį lengviau pamiršti, nors ji ir netiki, kad jai pavyks jį pamiršti, ji per daug jį myli…. ;[[ ;]]

O juk kartais norisi pabėgti nuo visko, nejusti skausmo, nieko negalvoti, tiesiog pabėgti ten kur niekas tavęs nerastų, kur niekas, net tavo mintys nedrumstų tau tylos. Juk kartais norisi rasti tą tylos kampelį, kuriame galėtum nesislėpdamas verkti ir nebijoti jog kažkas tave užtiks verkiantį. Kartais taip norisi jausti laimės skonį ir nepavydėt kitiems, kad jie tokie laimingi, o tu ne. Tas jausmas, kad esi nelaimingas, kad tavo širdis verkia iš skausmo, šauktia šaukia. Norisi išsiplėšti širdį iš krūtinės ir daugiau niekada niekam nieko nejusti, tiesiog būti bejausmiu žmogum. Kartais taip reikia tylos, norisi pabėgti nuo triukšmo ir nesinori su niekuo bendrauti, tiesiog pasišalinti, kad niekas nepastebėtų, nes nesinori aiškintis, kodėl tau reikia pabūti vienumoje, nes nenori nė pats girdėti to atsakymo, kad tau reikia pabūti išsiverkti, apmastyti ir kankinti save mintimis, kad esi nelaimingiausias žmogus pasaulyje. Taaaaip tada logišku protu pagalvoji, kad yra tų kuriems sunkiau, bet juk kiekvienam tas skausmas kurį patiriam atrodo sunkiausias ir taip yra. Vėlgi taaaaip tos mintys, kad kitiem sunkiau padeda vėlei atsistoti, bet neišgyvenę pilnai to skausmo kurį jaučiam vėliau ir vėl teks dėl jo kankintis, vėl teks kristi, keltis ir kristi, ir keltis….ir….ir…ir…. ir taip tol kol pagalvosime juk kiekvienas turim savo skausmą, juk skausmas tai jausmas, kuris kartais parodo, kad jau laikas pabust iš sapno ir pradėt dėl kažko kovot, kovot dėl vietos po saule, skausmas tai begalė reikšmių, tai gal net lygtis kurios niekada mes neišspresim….

Beviltiška meiė,beviltiškas jausmas
Beviltiška seilė,beviltiškas skausmas
Taip,laikas praėjo,ir širdį suspaudė
Kad Tu nebegrįši,kad skausmas suėdė.

Juoda ašarėlė veidu nuriedėjo
Nukrito.Sudužo.
Ir skausmas praėjo.
Tik pyktis užvaldė,bejausmišką sielą.

Ir griuvo griuvėsiai iš aukštūmų
Subiro į šaukštą tarp Tavo plaukų .
Norėjau sudegti,bet oda neleido
Beviltiška meilė vėl užvaldė.

Tai sunku

Skausmas…Tiek nedaug.
Pažiūrėk į mane-
Man baisu.
Baimė. Skausmas. Žinai,tai sunku…

Aš galiu iškentėt.
Nesuprantu… Ar tau skaudu?
Tikrai skaudu?
Tuomet puiku.
Patikėk..Numirt visai nebaisu.

„Galbūt aš tik
šešėlis tavo gyvenime“. Ne. Tu ne šešėlis. Man Tu esi visas gyvenimas.
Pradedant nuo tos akimirkos kai susipažinom iki tos akimirkos, kai nebeplaks
mana širdis. Man Tu esi viskas. Per vieną vakarą pats to nežinodamas
išpildei kelis didžiausius mano troškimus. Pirma- tu man pasakei, kad visada
esi su manimi. Man taip trūko tų žodžių. Aš visiems mano mylimies žmonėms tai
sakiau, visad juos palaikiau ir buvau šalia, bet kaip pati pasigedau tų žodžių..
Niekada pati to iš kito žmogus nepatyriau. Ir Tu.. Tu tai padarei. Tie žodžiai
buvo be galo nuoširdūs.. Antra- apkabinai mane, taip, kaip visada troškau ir
mudu žiūrėjome į dangų skambant vis tai pačiai dainai, kuri man įsirašė į širdį
taip pat, kaip ir ta brangi akimirka. Buvom kartu kelias valandas, bet jos jau
dabar man yra pačios brangiausios. Aš tiek visko patyriau
per tą tokį trumpą laiką. Patyriau šilumą, palaikymą, artumą, tavo šiltas
rankas bei tokį nuostabų dalyką kaip bučinys. Man tai yra mažytė pasaka, pagal
kurią niekas nepastatys filmo, niekas neparašys knygos, tik perskaitys tai mano
atminty ir pajaus, ką jaučiau bei dabar jaučiu aš. Gaila, esi toli. Gaila,
tenka tave paleisti. Bet kaip nenorėjau to daryti.. Jaučiau, jog ateina laikas,
kai nebematysiu tavų akių, kai išvažiuosi į savo gimtąjį kraštą, bet pasakei-
jog sugrįši- tai nuramino, nes tai yra mažytis įrodymas to, kad tau patinku.
„Galbūt aš tik šešėlis tavo gyvenime“. Ar taip gali būti? Kai pirmą kartą
susitikom- nemiegojau dvi naktis iš eilės. Vakar buvom kartu- ir ši naktis vėl
buvo bemiegė. Pažiūrėsim, kaip bus šiąnakt. Ir žinai dėl ko taip yra? Mano
mintys neduoda man ramybės. Aš visas akimirkas per naktis išgyvenu iš naujo.
Kaip susitikom, kaip žiūrėjom vienas į kitą, kaip buvom sudėję rankas, kaip Tu
laikei mane už rankos, kaip glostei mano plaukus, kaip apkabinai ir laikei
tvirtai, kaip lietei mane lūpomis. Laukiu kada vėl būsi čia. Man tavęs reikia.
Tu ne šešėlis. Tu- žmogus. Žmogus, be kurio mano gyvenime nusileistų saulė,
ilgam užgestų žvaigždės ir nukristų mėnulis. Be tavęs mano gyvenime būtų tamsi
naktis. O dabar Tu esi čia, su manimi, kiekvieną akimirką. Jaučiu tai. Tu mano
širdyje.

Kažkas, ko laikas paliest negali.

Mane traukia ne tavo grožis. Mane traukia kažkas gilesnio ir tyresnio. Tai slypi tavyje ir niekas to nežino. Tik aš. Jaučiu kaip man to reikia ir, kad tai priklauso tik man. Ta viena maža dalelytė tavyje. Tas siūlelis, kuris jungia mus taip kaip nieką kitą. Tai kaip koks traukos centras, į kurį nukreiptas visas mano dėmesys. Į tave, į tai, ką slepi kažkur giliai viduje…

Ar kada nors galvojai, kas yra skaudžiausia?

Pasakyti kažką ir po to gailėtis?

Ar nieko nepasakyti ir gailėtis?

Spėju, kad svarbiausi dalykai yra tie,kuriuos sunkiausia

pasakyti.

Nebijok pasakyti kažkam, kad myli juos.

Jei tai padarysi, jie gali sudaužyti tavo širdį… jei ne, tu

gali sudaužyti jų…

Ar kada nors nusprendei netapti pora, nes taip bijojai

netekti to, ką jau turi su tuo žmogumi?

Tavo širdis nusprendžia ką ji mėgsta, o ko ne.

Savo širdžiai neįsakysi, ką daryti.

Ji daro tai pati savaime…kai to mažiausiai tikiesi arba net

kai Tu to nenori.

Ar kada nors norėjai mylėti kažką visa savo širdimi, bet

kitas žmogus per daug bijojo tau leisti?

Per daug mūsų liekame užsidarę tarp savo sienų, nes bijome

rūpintis per daug…dėl baimės,

kad kitas žmogus nesirūpina tiek daug, o galbūt net išviso

nesirūpins…

Ar kada nors užgniaužei savo jausmus kažkam, nes tavo baimė

būti atmestam buvo per didelė, kad susitvarkytum?

Mes meluojame, kai mes bijome… bijome to, ko nežinome.

Bijome, ką pagalvos kiti. Bijome, kas bus sužinota apie mus…

Bet kaskart kai mes sumeluojame, mūsų baimė dalykui, dėl

kurio nerimaujame tik sustiprėja.

Gyvenimas yra viena rizika ir reikalauja pasiryžti šuoliams.

Nebūk toks žmogus, kuris visą laiką atsisuka į praeitį ir

galvoja, ką būtų padaręs ar ką galėjo padaryti….

Ką tu darytum jei kaskart, kai įsimyli tau reikėtų ištarti

sudie?

Ką darytum jei kaskart, kai norėtum kažko, jis niekada

nebūtų su tavimi?

Ką darytum, jei tavo geriausias draugas mirtų rytoj ir tu

niekada negautum galimybės atskleisti jam kaip jautiesi? (netgi jei tai būtų

pasakymas, kad jis tau daugiau neberūpi)…

Ką darytum, jei mylėtum kažką stipriau nei bet kada ir

negalėtum jo gauti?

Ką darytum jei niekada negautum progos pasakyti, jog visą

savo šeimą laikai draugais,

ir žinai, jog jie žino, kad juos myli?

Žmonės gyvena, bet žmonės miršta.

Ir aš noriu tau pasakyti, kad Tu esi draugas…

Jei mirtum rytoj (neduok Dieve), tu būtum mano širdyje.

Ar aš būčiau tavojoje?

Kažkam tu esi viskas, kiekvieną minutę.

Kažkas labai tavimi didžiuojasi.

Kažkas galvoja apie tave.

Kažkas rūpinasi tavimi.

Kažkas ilgisi tavęs.

Kažkas nori kalbėtis su tavimi.

Kažkas nori būti su tavimi.

Kažkas tikisi, jog tu nesi bėdoje.

Kažkas yra tau dėkingas už suteiktą paramą.

Kažkas nori laikyti tavo ranką.

Kažkas tikisi, kad tau viskas sekasi gerai.

Kažkas nori, kad būtum laimingas.

Kažkas nori, kad surastum jį.

Kažkas švenčia tavo sėkmę.

Kažkas nori tau įteikti dovaną.

Kažkas galvoja, kad tu ESI dovana.

Kažkas tiki, kad tu nesi viską deginanti ugnis ar viską

stingdantis šaltis.

Kažkas nori tave apkabinti.

Kažkas myli tave.

Kažkas nori lepinti tave mažomis dovanėlėmis.

Kažkas žavisi tavo stiprybe.

Kažkas šypsosi, kai galvoja apie tave.

Kažkas nori išsiverkti ant tavo peties.

Kažkas nori išeiti su tavimi ir būti laimingas.

Kažkas galvoja, kad tu esi visas pasaulis.

Kažkas nori tave apsaugoti.

Kažkas padarytų viską dėl tavęs.

Kažkas nori, kad tu jam atleistum.

Kažkas yra labai dėkingas už tavo atleidimą.

Kažkas nori juoktis su tavimi, prisimenant senus laikus.

Kažkas prisimena tave ir nori, kad būtum su juo.

Kažkas giria tave.

Kažkas nori žinoti, kad tavo meilė yra besąlyginė.

Kažkas vertina tavo patarimą.

Kažkas nori pasakyti tau kaip jis tavimi rūpinasi.

Kažkas nori žiūrėti senus filmus su tavimi.

Kažkas nori pasakoti tau apie savo sapnus.

Kažkas nori laikyti tave savo rankose.

Kažkas nori, kad TU laikytum jį savo rankose.

Kažkas brangina tavo dvasią.

Kažkas norėtų SUSTABDYTI laiką dėl tavęs.

Kažkas meldžia Dievą tavo draugystės ir meilės.

Kažkas negali sulaukti kada pamatys tave.

Kažkas nori, kad niekas nesikeistų.

Kažkas myli tave už tai, kas esi.

Kažkas dievina buvimą su tavimi.

Kažkas nori būti su tavimi.

Kažkas tikisi, kad gali užaugti su tavimi.

Kažkas turi dainą, kuri primena tave.

Kažkas nori būti skirtas Tau.

Kažkas džiaugiasi, kad tu esi jo draugas.

Kažkas nori būti tavo draugu.

Kažkas galvoja apie tave visas naktis.

Kažkas yra gyvas dėl tavęs.

Kažkas kaltins save visą gyvenimą praradęs tavo draugystę.

Kažkas nori, kad atpažintum jį.

Kažkas nori tave geriau pažinti.

Kažkas tiki, kad esi jo sielos draugas.

Kažkas nori būti šalia tavęs.

Kažkas pasigenda tavo patarimo.

Kažkas vertina tavo vadovavimą.

Kažkas tiki tavimi.

Kažkas pasitiki tavimi.

Kažkas nori, kad nusiųstum jam šį laišką.

Kažkam reikia tavo paramos.

Kažkam reikia, kad tu juo tikėtum.

Kažkam reikia, kad leistum būti savo draugu..

Mano asaros nepasieks tavo sirdies, mano skausmas neparodys begalines meiles tau… kodel? Nes tu
esi kazkas, tu turi gera ateiti, o as neturiu net geros
praeities. tave myli visi, o mane visi net zvilgsniais gniuzdo ir
niekina. tu nors ir budamas netoli manes, mano sirdziai visad busi
toli… pagal tave as niekas…. mes turim tiek daug skirtumu, nors kartais priesingybes
zmones traukia. tu niekad apie
mane nieko negirdejai, negirdi ir negirdesi. kodel negirdesi??? Nes
as esu dalis nieko, kuris tau neegzistuoja… o TU esi tai
del ko as sypsausi, kvepuoju ir gyvenu. nors ir skaudini mane, nors ir noriu taves nekesti turiu pripazinti viena: mano siela myli tave, nes tu vienintelis angelas zemeje…

Netiketai dziaugsmo paliesta jautriai suaidejo kazi kokia nauja, iki tol dar nepazystama styga mano sielos gilumoj. O sita styga - ne dejones balsais skambejo, tik laimes melodija. Sitos melodijos pradzios dar niekas neistyre, ir jos galo niekas nesuvoks. Ji amzina, ji buvo, ji bus! Ji atkelia vartus i nezinoma auksuota pasauli. nors ant rausvu lupu, ne karta pasirodo nusivylimo sypsena meile? Kas tai yra meile?!

mamo sirdyje isitaises skausmas
bejausmis jausmas
ir tekantis mano kraujas
lasantis ir plaunantis nuodemes
bet nenuplaunantis skausmo

draskantis jausmas
tavo zodziu peilis
pjaunantis mano venas
su pasimegavavimu zudantis mano gyvenimo… o gal tik egzistavomo prasme….

diena mano gyvenimo jau baigiasi dabar
dar keletas pjuviu ir lasantis kraujas
paliekantis kuna….
tik stingdantis skausmas….
mano paskutinis vilties sauksmas……..

pabudau iš baisaus košmaro… o kai supratau kad tai realybe.. norėjosi tik vėl užmigti.

vos išlipus iš lovos pasinėriau i tą pačią kasdienybę persunktą rutinos ir slogiu jausmu. Vidus, jausmai buvo susivėlę kaip ir mano plaukai. tik jų niekas neiššukuos, atvirksčiai jie ir toliau bus veliami. Smukdymas manes vis gilyn i depresija, i save tesėsi toliau. iš tėvu sulaukiau abejingo žvilgsnio, ne neabejingo o persmelgto neapykanta ir paniekos. Šiandien buvo pasakyta jei ir toliau savo laika leisiu prie pc.. man bus atjungtas internetas. taip busiu atskirta nuo pasaulio.. Jie bando mane pakeisti, mane tik dar labiau skaudindami.. rasau kol galiu.. kol viena diena jie atjungs ir mano gyvenima….

Asara tau

Mano asara kaip lietaus laselis

Ji istirpsta vos nukritus…

Ir rieda is dideles sirdgelos ir minciu apie tave…

Skausmas viduje, kurio numalsint negaliu..

Verda kaip ugnikalnis manije…

As negaliu nuslepti nuo taves nieko…

Taciau tu manes kiaurai nematai, nematai sausko..

As pasislepsiu nuo taves… nerasi tu manes..

Galvoji kiek mano skausmas kainuoja, taciau nera tokios kainos…

Tu ziuredamas i mano akis matai kokia as liudna, kad del to kaltas tu..

Taciau, manes daugiau nebepamatysi, dingsiu as is tavo gyvenimo..

Pasislepsiu ir pebegsiu nuo taves…

Uzdarysiu duris i savo sirdy..

Pasislepsiu ir pebegsiu nuo taves…

Nesuteiksi man daugiau skausmo..

Uzdarysiu savo liudesy mazame kambarelije

As ryju po sauja po antra ruju,tabletes ir man visai nebaisu,kad as jegu netenkuir po biksi zustu.Atsibodo gyvent pamazu,nusibodo kentet asaras liet del visu ir but atpirkimo oziu.Nekenciu as visu nekenciu.Taip pat netikru draugu,kurie vare ant manes pamazu.As zustu ir jauciu,kad kai kam bus del to labai smagu.Nesvarbu bet kartu ir skaudu.As zinau,kad gyvenimas eina blogyn..Suprantu nebeliko kantrybes many..Atsibodo gyvent noriu...MIRT!!!!

Jūs laimingi? Gerai pagalvokite.
Aš laiminga, net jei tokia ir nebūčiau vistiek sakyčiau tą patį. Nemėgstu sakyti, kad gyvenu blogai, nemėgstu skųstis, tačiau nesusilaikau. Laikyti savo ydas užantyje nėra lengva. Bent jau man.
Mano norai ir bėdos kaip sudrėkęs muilas, sprūdinėja iš rankos į ranką. Nekenčiu, kai patenka į svetimas. Šiaip netikiu, kad pati kada pateksiu į svetimas, neskaitant mano būsimos priklasuomybės durnynui [xD].
Apskritai, man iškilo klausimas, kam būti laimingam? [xD]. Ne, čia kažką nusvaigau [nekreipiam dėmesio ;D].
Jei norite, būkite laimigi, jei ne, tada nebūkite ;D.
Be galo beprasmiška.

Norint tureti daug, reike duoti daug…Norint buti laimingu, reike aukoti viska del kitu…

Nekenciu taves, ir visu kitu.

Nekenciu ramuniu nes jos amn melavo kad myli.

Tu paziuri y mane kaip anksciau ir as jauciu kaip sirdis pradeda plakti greiciau…

akyse kaupesi asaros..

Bet as suspausiu kumscius iki skausmo ir sypsosiuos ir vaidinsiu kad esu laiminga,

nors tai bus netiesa…

Nekenciu taves nes visa laika esi sale,

Bet as zinau kad niekada nesi mano.

ir niekada nebusi

ir tai amne skaudina.

Kartais tu esi taip arti jog jauciu siluma sklindancia nuo tavo kuno.

As jauciu kiekviena tavo oro ykvepima…

Tai mane veda is proto…

Nekenciu bet ir negaliu be taves gyventi amn taves reike kaip oro kaip vandens…

Nekenciu visko kas susija su tavim, bet labaiusiai nekenciu kad neystengiu taves nekesti…

Vienatve

Tamsus kambarys kurio kampe,
matau aš žmogu panašų į save
ir jo akys jos žiūri žemyn
daugiau nebepakils dangus nebeišvys.
*
Kasdiena nerimas kankina mane
kas per vaiduoklis buvo tam sapne
baugina mintys gal istorija baigta
tačiau žinau tai tik visa ko pradžia.
*
Irman baisu to kas laukia rytoj
galbūt eisiu keliu ir suklupsiu tamsoj
niekada nežinai ar pakelsi rankas,
ar atmerkęs akis dar išvysi šviesas.
*
Kažkokį keistą jausmą jaučiu aš viduje
tarsi žinociau gyvensiu ryt ar ne
ir nerandu sau vietos beribėj erdvėje
leisk man išvysti šviesa tunelio gale

*

Ir man baisu to kas laukia rytoj
galbūt eisiu keliu ir suklupsiu tamsoj
niekada nežinai ar pakelsi rankas
ar atmerkęs akis dar išvysi šviesas

*

Tamsus kambarys kurio kampe
matau aš žvakę vos apšviečiančią mane
ir ta liepsna kuri nešildo delnų
prieik arčiau pamatysi kad verkiu.

*

Sėdžiu aš vienišas ir žiūriu pro vienišą langą , kaip vieniši lapai man šoka vieniša tango. Ir taip ilgiuos tu šiltų akimirkų , kurios jau neaplanko. Ilgiuosi saulės , ilgiuos ilgų svajonių ir pasaulio.Deja užaugau ir kas buvo milžinai , man dabar tera vaikai. Kas buvo draugai dabar pažystami , deja aš klystantis. Deja žmogus. Deja, neišpažystu nuobėmių nors kartais būnu neteisus , kai save nuodiju . Aš būnu vienas kai to noriu ir būnu daug , kai galiu , nes kartais vienam daug lengviau eit keliu. Pačio pastatytu , o deja dažnai pačio sugriautu. Ir ilgies savęs ir jau kitų. Mačiau save būklės kritinės , kritusį prie sienos, aplinkui nieko nebuvo , jokių butybių , jokių šešėlių , tiktai vienišas aš. Nuo tada šaukiu aš , o ne mes… Esi vienatė ta pačią dieną , tą pačią naktį. Pakeliui.

Pabaiga

Jos plaukus draikstė vėjas. Dangus buvo apsiniaukęs. Ji stovėjo ant tilto krašto. Mergaitė buvo pasiruošusi nerti į ledinį upės vandenį… “Aš niekam nerūpiu. Draugai mane ignoruoja, tėvai ant manės visada rėkia… Niekas nenori manęs šiam pasauly…” - vienintelės mintys sukosi jos galvoje. Praeiviai abėjingai į ją žiūrėjo ir niekas nieko nedarė. Mergaitė pasileido ir pradėjo kristi. Ji vis krito ir krito, kai staiga išvydo saulę ir suprato, kad netaisingai pasielgė. Prisiminė gražiausias savo gyvenimo akimirkas. Kai suposi su draugais karuselėse, važiavo su šeima atostogauti, mokykloje gaudavo gerus pažymius… Ji suprato. Mergaitė nenorėjo palikti šio pasaulio. Ji matė žmones stovinčius ir pakrupusiais veidais žiūrinčius į ją. ''Aš nenoriu mirti!!'' - sušuko ji. Bet buvo per vėlu. Mergaitė pajautė, kaip jos nugara palietė ledinį upės vandanį, o po akimirkos panėrė ji visa ir srovė negailestingai nunešė jos kūną tolyn….

Nekenčiu. Nekenčiu apgaudinėjimų. Nors pati save apgaudinėju. Noriu būti kažkuo, o ne niekuo. Ir pradedu jaust, jog nebegyvenu, o tik egzistuoju. Nesamonė. Ir nuotaikos keičiasi šviesos greičiu. Tai gera ir esu laiminga, tai pykstu ant viso pasaulio, tai pasidaro taip liūdna, kad norisi tik verkt. Ir noriu turėti petį, ant kurio galėčiau išsiverkt. Cha! Svajuko dramblionės… Daug aš ko noriu, bet negaliu. Pati savęs nesuprantu . Ir net negaliu minčių išreikšt žodžiais. Nemoku jų sudėliot į gražius sakinius. Ech, kiek daug pasikeitė per šiuos metus. Laikas atima daug, bet negali atimti prisiminimų. O galėtų. Nes kai kurie tiktai skaudina. O to aš labiausiai ir bijau. Skausmo. Nebijau mirties. Bijau skausmo.

Vėl ėmiau bijoti. Pabudau iš košmaro, o čia ne geriau. Atėjusios mintys vien tik šaldo.. Šaltas plieninis suvokimas.. O kodėl viskas vėl virsta ašaromis? Sugrąžinkit mane atgal į tą sapną su daug durų, daug tamsos, daug bėgimo iš niekur į nieką nuo nieko… Aš vėl bijau čia būti. Jaučiuosi vaikiškai visišku nieku. Juk iš tiesų aš ir esu niekas. Jaučiu ašaros šiandien glostys glostys mane ir netgi jos užmigdys. Bet ar kam svarbu… Nemanau… O sapnuose bent tai gerai, kad jausmai praranda vertę… Kartais tiesiog nieko nejauti..arba tik baimę, ar adrenaliną… Noriu nukristi. Sudužti ir kad manęs nieks nerinktų iš šukių….. O iš tikrųjų turbūt viską atpirktų apkabinimas..bet bijau, kad jame palikčiau savo visas ašaras..

...Kai Apgaubia Liudesys...Prasau Neliudek...Kai Nera Tavo Juoko...Ir Tik Asaros...Kai Matau, Kad Nieko Negaliu Tau Padet...Jauciuosi Beviltiska...Mielas Drauge, Prasau Neliudek...Pagalvok, Kad Del Taves Isbyra Dar Tukstanciai Asaru, Kurias Del Taves Atiduoda Tau Mylimas Zmogus...Nesijausk Vienisas...As Su Tavim...Mes Su Tavim...Tu Niekada Nebusi Vienisas...As, Tai Tu...Neverk...Tu Man Toks Brangus...Aciu...

Pro ašaras rasytos SMS,
Pro ašaras skaityti tavo žodžiai:
"Myliu tave, mylesiu amžinai",
Dabar labai keistai atrodo...

Pro ašaras žvelgiu į tavo širdį,
Matau tenais beribes ašarų krūvas.
Iš kur jos, ar kas nors dar girdi?
Ar jas kas nors dar kada nors suras...?

Ar kas suradęs pagalvot galėtų,
Kad ašaros šios guli dėl manęs?
Kad visos jos turėjo būt išlietos,
Bet niekas verkt neprivertė tavęs...

Net kai matei maldaujančiąją širdį,
Kuri tik prašė, kad sugrįžtum tu.
Neverk, dabar jau nieks negirdi,
Tik aš tą sūrų vandenį jaučiu...

Aš tau pasakysiu :”Turbūt, aš tave myliu”

Jei TU.. :

* jei tu būsi labai geras, toks geras geras geras, kaip per Kalėdas ~ Senelis Šaltis ~ ..

* jei sugebėsi, užsimerkęs suskaičiuoti kibirkščiuojančias žvaigždes, ant mano lubų ~ ..

* jei nesuklupęs, perreisi per braškantį, sagomis susiųtą lieptą ~ ..

* jei bežiovaujant, išmoksi užsidengti burną ~ ..

* jei parklupęs ant smėlio, sugebėsi užuosti jūrą ~ ..

* jei besvajodamas, svajones išmoksi uždaryti į fotoalbumą ~ ..

* jei iš nespalvotų akimirkų, sukursi filmą man ~ ..

* jei įstengsi patikėti, kad matei spalvotą dramblį ~ ..

* jei užuosi melioninius ledus per filmą apie meilę ~ ..

* jei sugebėsi vaikščioti, neužmynęs ant mano šešėlio ~ ..

* jei išvirsi man geltonos spalvos - žemuogių arbatos ~ ..

* jei lunatikuodamas išmoksi pasakyti mano vardą ~ ..

* jei parašysi man sms’ą iš trijų raidžių ~ ..

* jei sugausi snaigę ir uždarysi ją į šaldytuvą ~ ..

* jei išbursi man puikią ateitį ~ ..

* jei sugebėsi sustabdyti globalinį, žmonių atšalimą ~ ..

* jei teisingai suskaičiuosi borūžės taškelius ~ ..

* jei griaudint perkūnijai ~ apginsi mane nuo baimės ~ ..

* jei pakviesi prie veidrodžio mane ir sugebėsi įamžinti laimę, atsiklaupusią greta ~ ..

* ~ .. aš pasistengsiu būti tobula ir nupiešti tokią Meilę Tau, kurios nesutryptų KITŲ žvilgsniai. ir Aš Tau pasakysiu : “Turbūt, aš Tave myliu”

Kai sūrus ašaros skonis pasako:

Tu gyveni …

Kai tylus vėjelis pašnibžda:

Tu tokia viena …

Kai pajunti, kad nori gyventi

Kai supranti jog tai ne beprasmis

Gyvenimo kelias…

Tu nori sušaukti:

Aš esu ir aš čia!

Bet pro šalį einantis žmogus sušnyps:

Dusk …

Ir tai kartosis tūkstanti kartų tavyje..

Tavo viduje…

Ir staiga viskas sugrius..

Prieš tai mili sekunde sustoje vietoje…

Viskas, stop…

Dusk, prašau dusk viltie…

Tu esi niekas…

Mirk. Tiesiog tyliai mirk..

Nesukeldama triukšmo..

Nesukeldama skausmo tik eilini kaifa..

Kuri jauti tik tu..

O gal ne?

Nesvarbu…

Tik tyliai mirk manyje,

Mirk taip, kad neprikelčiau,

Kad nereiktu daugiau kentėti..

Aš..

Aš pavargau..

Juk aš auka..

Dusk…

Man rieda ašaros viena po kitos, man tu draskai širdį, privertei mane pasijusti beviltiška, niekam nereikalinga ir negeidžiama, aš jaučiuosi pažeminta, pažeminta visu akivaizdoje, net pati prieš save... man gėda prieš save kai veidrodyje matau paraudusią nuo dejonių, ašarų pilnomis akimis nuliūdusia būtybę, kuri nori tik vieno -Tavęs... bet tai neįmanoma, tai neįmanoma, nes tu atstumi mane, vengi manęs, bet kodėl? Kodėl? Nejau aš tokia beviltiška? Jei taip tai kodėl keli pavydo scenas, kodėl prašai kitų, kad pakviestų mane ir kodėl neatsakai abejingai į mano jausmus, juk tu tiesiog išsisukinėji iš atsakymo „Ne, man nereikia tavęs“.. kas darosi? Man liūdna.. man labai liūdna, dar niekada gyvenime nesijaučiau nieko neverta, kaip koks žaislas, su kuriuo pažaidė ir jis tapo nebereikalingas, nes įkyrėjo.. žiauru.. man nesvarbu kaip tu atrodai, ką ir kam sakai, kaip rengiesi ar kuo užsiimi, kiek tau metų... juk ne tai svarbiausia, svarbiausia yra jausmai, jei tu jaustum kažką man – padarytum mane laiminga, kaip tą paukštę, kuri skraidė po mano langu..jau prabėgo tiek laiko... tiek laiko ir viskas veltui..net skaudu apie tai galvoti..

Tau mano meilė, tik tau
Mano pasaulis tik tau
Juokas ir ašaros tik tau
Neleisk, kad tai baigtųsi

Dvi širdys tyloje viena kitai kartos
Tu man esi viena
Be tavęs manęs nebūtų
Bėkime jausmų taku,
Bėkime, būkime kartu,
Pabėkime, būkime...

Kai aš žiūriu tau i akis
Matau tavas mintis
Matau tik tavo veidą
Be tavęs širdis sugriūtų
Viską atiduosiu tau
Džiaugsmą ir liūdesį tik tau
Džiaugsmą ir liūdesį...

Tau mano meilė, tik tau
Mano pasaulis tik tau
Juokas ir ašaros tik tau
Neleisk, kad tai baigtųsi

Širdis tyliai šaukia
Jausmai kažko vis laukia
Pro mus pasaulis plaukia
Pasilikim naktyje
Šiąnakt priklausai tik man
Man vienam ir niekam kitam
Svajonėm dalinamės dviese

Tavęs man niekas nepakeis
Širdis to jausmo nepaleis
Sugrįžt be tavęs jau negaliu
Bijau tavęs netekti
Viską atiduosiu tau
Viltį ir nerimą, tik tau
Viltį ir nerimą...

Tau mano meilė, tik tau
Mano pasaulis tik tau
Juokas ir ašaros tik tau
Neleisk, kad tai baigtųsi

Neleisk, kad tai baigtųsi...
_________________

Noriu tave pamiršti.Noriu išmokti gyventi be minčių apie tave.Deja,tai ne mano galioje. Tu įsimigęs giliai mano širdyje.Įsmigęs mano pasąmonėje. Vakar naktį bandžiau pati prisiminti viską. Bandžiau atkurti tavo veido bruožus,tavo mimikas,tavo manieras pati. Nes dažniausiai man visą tai pakiša mano pasąmonė. O vakar giliai įkvėpus ir pasiruošus skausmui,kuris buvo neišvengiamas,prisiminiau tave pati. Net nustebau,kaip viską tiksliai ir smulkmeniškai prisimenu.Tarsi būčiau mačius tave dar šiandieną.Tarsi dar šiandieną mes būtume abu gulėję ant to tiltelio. Visa tai mane šiek tiek išgąsdino,bet tuo pačiu,kažkur giliai,kažkur už skausmo ir užslopinto klyksmo,aš džiaugiausi,kad nepamiršau.Kad turiu dar kažką,ką galėsiu prisiminti kiek vėliau,tada kai man bus lengviau.Nes dabar…Dabar gerklę degina ašaros.

Ir tarsi tyčia,tarsi visas pasaulis būtų susimokęs prieš mane…Aplink tiek daug smulkemenų primenančių tave. Kažkieno toks pat megztinis,daina,kurios klausydavai,kažkieno vardas,kažkieno ištarti žodžiai,kuriuos sakydavai tu.

Aš tik naivi mergaitė.Aš tik mergaitė.Tavęs pasiilgusi mergaitė.

Užversiu Savo Skaudžiai Dužusią Širdį Ir Skaudžiomis Ąšaromis Parašysių Tau Pilną Ašarų Laišką.Dužo Mano Svajios Ir Planai Kai Tariai Sudie..Liūdesys Užpludo Manas Mintis,Maniau Kad Pasaulis Jau Manam Delne,Bet Pasirodo Ne...Ašaros Iš Mano Skaiščiai Mėlynu Akių Upėmis Plūdo...Žudytis Bandžiau Bet Nuo To Tik Bę Draugų Aš Likau,Visur Tavo Vardą Rašiau Ir Širdeles Piešiau...Ant Pajūrio Kranto Verkiau,Ir Į Toli Žvelgiau Kol Užnugarį Tavo Balsą Išgirdau,Tada Pamaniau Kad Iš Naujo Gimiau...Atsitojusi Nuejau,Bet Apsisukau Ir Supratau Kad Tu Sugryžai Ir Aš Klaidą Darau Nueidama Toliau,Jau Ant Smėlio Rašiau Kad Tavęs Nekenčiu Bet Bangos Nuplovė Šitą Męla...

Naktis po nakties,

O ašaros mano veido nepalieka.

Diena po dienos,

Jos kausto jį,

Lyg būtų tos ašaros ledinės.

Pirma asara iskritusi ir taip prasidejo skausmai ir vargai nuo kuriu niekda nepailses ir netures ramybes...Pirmoji asara kuri privercia bireti kitoms su dideliu skausmu...
Antra asara susiliejo su balso trukciojimu ir neaskiu kalbejimu.Sita asara turi daug jausmu kurie isbego su ja is kuno kuris jau atsalo ir dar virpejo.
Trecia asara isriedejoo su jos riksmu ir trenkimu jei per veida su dideliu skausmu ir tuo garsiu klyksmu...
Ketvirta asara kuri is leto neskubedama rieda su vargais kurie turejo jau baigtis senai, bet dar nesibaige...Su sita asara skruostai jau buvo raudoni, o akys prisimerkusios nes, skaudejo netik veida bet, ir visa kuna.
Penktoji asara susiliejo su krauju is lupos.Jinai sedejo uzsidengusi veida bet, asaru nestabde- nenorejo.Taip ji sedejo dar ilgai...
Su sestaja asara ji neteko samones ir daugiau nieko ir niekada nebeprisimins.Nes jos jau daugiau nebebus kur esame mes.....

Deja.
Tu isejai, nors prisiekinejom vienas kitam amzina meile ir kurem bendro gyvenimo planus..
Tu isejai ir palikai many verdanti katila pilna meiles TAU.
Jis jau gesta..
Po truputi..
mazais zingsneliais vis labiau tolsti tu nuo manes.
As taip noriu sugrizt..
Noriu taves!
noriu vel pajust tas nuostabias akimirkas!!!
Noriu!!
belmba, MYLIU TAVE!!!
nesakau ar labai, ar beprotiskai.. juk neimanoma meiles istatyt y jokius remus..
Kaip gera buvo..

o dbr..

Dbr..

drb mirsta mano jausmai.

gimsta liudesys bei pirmieji depresijos pozymiai.
ne is sio, ne is to pasirodziusios asaros uztemdo akis ir pradeda byret ant stalo..
to paties, prie kurio mes sedejom..

Zinai, tu is ties nepakartojamas..

As kvaila, nes dar tebeturiu vilti, jog tu grisi..
Jauti kokia as najvi???
Kaip vaikas tikiu stebuklais..

Nesijuok..
As rimtai.
Tikiu pasakom..
Tu tebesi mano princas..
Mano svajoniu berniukas..
Toks nepaprastas..

Jei tik butumem gyvene arciau..
Jei tik buciau skyrus TAU daugiau demesio..


Nuzudyk!
Pribaik mane!
As vis tiek jau nebeturiu noro gyvent……
Asara mirsta..

Meile.
Ji - man viskas.

“Dar liko nebaiktu rasyt laisku
Dar neiseik ir nesudek tasku
Dar vakaras toks ilgas ir ryskus
Ir laime grista is kazkur..”

Sampanas. Taures. Meile. Asaros. Miegas. Asaros. Vasara. Tvenkinys. Supuokles. Pietūs. Issiskyrimas. Asaros. Liudesys. Skambutis. Dziaugsmas…. Ilgesys. Asaros Asaros Asaros.. Dziaugsmas Dziaugsmas Dziaugsmas.. Netektis. Sudayuzyta sirdis. Kraujuojanti sirdis. Skausmas. Asaros.. Asaros.. Asaros.. Ilgesys.. Tamsa. Karstas.
Juodos rozes.

Myliu.
Noriu.
Negaliu!!

Akys…istinusios…pasruvusios krauju…
Skruostais rieda asaros…kodel?kodel taip?
Sunku…skausmas veria krutine..raizo visa kuna…
Pasiduoti?ne!niekada…Kabinies nagais…bandai pakilti…
Klumpi…nepasiduodi nors krenti…ir vel kelies..
Pajuode panages…isbales veidas…
Sukaupi visas jegas…pakeli galva…
Ir zengi pirmyn…

As verkiu, bet ar verta verkti del nieko?
nebesuprantu, kas vyksta uz ribu...
Pasislepiau spintoje, nes man labai baisu,
nes kambaryja labai tylu.
ar nenoretum pabut salia manes?
atsitupusiam spintos kampelyje...
As zinau tave atbaidys mano verksmas
bet buk geras paimk uz rankos ir pasakyk "tikiu"
Jei tikesi tu ,tai tikesiu ir as
Gal islysiu is spintos ir nusivalysiu asaras
ir kambaryje bus sviesu,ir nebijoti bus nesunku
nes iziebsi zvake ant langu

Tu esi visai šale. Ištiesusi ranką tave pasiekčiau. Bet negaliu. Tu nesuprastum. Gal kvaištelėjusia, o gal per daug įžūlia palaikytum. Kaip noriu pasakyti, kad myliu tave. Kaip noriu pasakyti, kad padaryčiau dėl tavęs BET KĄ. Net nu (si) žudyčiau. Bet tu matai mane šaltą, ledo gabalą, ir niekada nesuprasi, kad viduje slepiasi tikras žmogus. Ne žvėris, kuo tu mane laikai. O juk matau tave kasdien. Ir matau, kad tu myli bet ką, tik ne mane. Ir bučiuoji ir apkabini ne mane. Mane tik skaudini, atiduodamas viską, viską ne man. Man net trupinelio tavo meilės užtektų. Na pažiūrėk, maldauju, pažiūrėk į mane bent kartą! Nekaltink manęs dėl visko bent vieną dieną. Nepadeda net vaikiški kaprizai, net banalūs pykčio priepuoliai, tu vistiek net nesureaguoji. Nenoriu verkti. Nusibodo verkti. Po galais, kodėl aš tai išgyvenu? Kokią nuodėmę padariau? AŠ NIEKO TAIP NESKAUDINAU NIEKADA! Slapčiomis darau tavo miegančio nuotraukas, arba kalbančio, kai nežiūri. Ir įsivaizduoju, kad įsirangau šale, ir užmiegu taip šiltai šiltai, užuosdama tavo kvapą... apkabinu tave, ir daugiau nebeverkiu... Bet tai tik svajonė... Kuriai, deja, nelemta išsipildyti... Jau daug metų laukiau... Ir dar daugiau teks taip pat kentėt. Rašau tau savo meilę. O tu vistiek ant manęs rėki. Netruks sustingti mano širdis. Netruks išnykti jausmai viskam. Vis kam, bet tik ne tau.