Jai buvo sunku, nes prasidėjo naujas jos gyvenimas. Atvykusi gyventi kitur, ji dar neturėjo draugų. Vėliau susipažino su keliais vaikinais, vienas iš jų jai labai patiko, tada jai atrodė, kad ir jinai jam patinka. Jis buvo simpatiškas, kalbingas, fajnas… Ji svajodavo apie jį dienų dienas, norėdavo kuo greičiau jį pamatyti. Kai susitikdavo, jai būdavo be galo gera su juo, ji manė, kad ir jam su ja gera. Jie nedraugavo. Kartais jinai pasiusdavo, kai matydavo, kaip jisai būna su kitom merginom, tada jo draugas jai pasakė, kad jis jam sakė: “Galiu duotis su visom, kol su ja nedraugauju”. Jai buvo skaudu, tada jis prarado jos pasitikėjima. Ji nebegalėjo negalvoti apie jį, jinai jį įsimylėjo, bet tada jie pradėjo nebesimatyti, ji nesuprato dėl ko. Jam ji nerašė, nenorėjo įkyrėt, bet ir jis jai nerašė… Nuo to pirmojo susitikimo su juo, ji labai pasikeitė. Dažnai liūdėdavo, nors anksčiau džiaugdavosi viskuom… Dabar tai merginai be galo liūdna, ji nebežino ką daryt, kur dėtis, nebeturėjo jėgų kovot su savim ir ta meile jam, mergina jį labai mylėjo, o jis tik žaidė su ja. Tas vaikinas buvo pirmasisi kurį ji nuoširdžiai mylėjo ir norėjo būt su juo, o jis nežinantis ko nori. Mergina galvoja ir galvoja apie jį, stengiasi išrauti jį iš savo minčių, bet tai jai per sunku, ji nežino kaip kovot su meile, nes anksčiau bijodavo įsimylėt, o dabar kai ji atsipalaidavo, norėjo mylėt ir būti mylima, su ja šitaip negažiai pasielgė. Jai atrodė, kad jos širdis plyšta per pusę, kiekvieną dieną būdavo vis sunkiau, dieną naktį tik apie jį masto. Anksčiau ji dar tikėdavosi, kad jis parašys, bet nebeparašydavo, dabar to jau nebesitiki. Jie pasimato tik mokykloje, bet ji jam nerodo dėmesio, stengiasi jį pamiršti ir net nesisveikina su juo, nors ji mato, kaip jis pasižiūri į ją, bet ji išdidi, o tas išdidumas pražudys ją. Su juo nesusitinka gal koks mėnuo, bet jai yra gerai, nes taip ji gali jį lengviau pamiršti, nors ji ir netiki, kad jai pavyks jį pamiršti, ji per daug jį myli…. ;[[ ;]]