O juk kartais norisi pabėgti nuo visko, nejusti skausmo, nieko negalvoti, tiesiog pabėgti ten kur niekas tavęs nerastų, kur niekas, net tavo mintys nedrumstų tau tylos. Juk kartais norisi rasti tą tylos kampelį, kuriame galėtum nesislėpdamas verkti ir nebijoti jog kažkas tave užtiks verkiantį. Kartais taip norisi jausti laimės skonį ir nepavydėt kitiems, kad jie tokie laimingi, o tu ne. Tas jausmas, kad esi nelaimingas, kad tavo širdis verkia iš skausmo, šauktia šaukia. Norisi išsiplėšti širdį iš krūtinės ir daugiau niekada niekam nieko nejusti, tiesiog būti bejausmiu žmogum. Kartais taip reikia tylos, norisi pabėgti nuo triukšmo ir nesinori su niekuo bendrauti, tiesiog pasišalinti, kad niekas nepastebėtų, nes nesinori aiškintis, kodėl tau reikia pabūti vienumoje, nes nenori nė pats girdėti to atsakymo, kad tau reikia pabūti išsiverkti, apmastyti ir kankinti save mintimis, kad esi nelaimingiausias žmogus pasaulyje. Taaaaip tada logišku protu pagalvoji, kad yra tų kuriems sunkiau, bet juk kiekvienam tas skausmas kurį patiriam atrodo sunkiausias ir taip yra. Vėlgi taaaaip tos mintys, kad kitiem sunkiau padeda vėlei atsistoti, bet neišgyvenę pilnai to skausmo kurį jaučiam vėliau ir vėl teks dėl jo kankintis, vėl teks kristi, keltis ir kristi, ir keltis….ir….ir…ir…. ir taip tol kol pagalvosime juk kiekvienas turim savo skausmą, juk skausmas tai jausmas, kuris kartais parodo, kad jau laikas pabust iš sapno ir pradėt dėl kažko kovot, kovot dėl vietos po saule, skausmas tai begalė reikšmių, tai gal net lygtis kurios niekada mes neišspresim….