Sakau,tau kad man esi draugas,bet istikruju mano sirdy esi kaip kas daugiau.Bet tau niekad to nepasakysiu,nes tu to nesuprastum,nesuprastum kodel tave taip pamilau.Dziaugiuos kiekviena akimirka praleista su tavim.Jei tu tik zinotum kaip sirdi suspaudzia kai matau tave su kita,si meile tau mane dusina ir kuo toliau tuo sunkiau darosi kvepuoti…Noriu kuo dazniau su tavim but,bet ir tuo paciu noriu bekti nuo taves kuo toliau,kad nebematyciau tavo tu graziu akiu,nebematyciau tavo nuostabios sypsenos,kuri mane taip traukia.Nemaniau kad tave taip pamilsiu,bet yra kaip yra…as suklydau tave pamildama.Noreciau pult tau i glebi ir saukt kaip karstai tave myliu..bet negaliu,nes zinau kad neatsakytai man tuo paciu.Gal taip ir bus geriausia mums abiems,kad ir toliau bendrausim kaip draugai.O ta meile kuria tau jauciu dar ilgai tyliai rusens mano sirdyj.Galbut kazkada viskas pasikeis,dar turiu vilties,juk sakoma kad viltis mirsta paskutine…