Sėdžiu aš vienišas ir žiūriu pro vienišą langą , kaip vieniši lapai man šoka vieniša tango. Ir taip ilgiuos tu šiltų akimirkų , kurios jau neaplanko. Ilgiuosi saulės , ilgiuos ilgų svajonių ir pasaulio.Deja užaugau ir kas buvo milžinai , man dabar tera vaikai. Kas buvo draugai dabar pažystami , deja aš klystantis. Deja žmogus. Deja, neišpažystu nuobėmių nors kartais būnu neteisus , kai save nuodiju . Aš būnu vienas kai to noriu ir būnu daug , kai galiu , nes kartais vienam daug lengviau eit keliu. Pačio pastatytu , o deja dažnai pačio sugriautu. Ir ilgies savęs ir jau kitų. Mačiau save būklės kritinės , kritusį prie sienos, aplinkui nieko nebuvo , jokių butybių , jokių šešėlių , tiktai vienišas aš. Nuo tada šaukiu aš , o ne mes… Esi vienatė ta pačią dieną , tą pačią naktį. Pakeliui.