Ilgai žiūrėjau į vakar įdėtą savo nuotrauką blogger'a.. ir vis svarsčiau.. o kodėl?.. kodėl aš neleidžiu sau elgtis taip kaip liepia mano širdute.. o gal ji visdėlto teisi.. Tas jos skausmas susipynęs su abejonėmis, o šalia vis kažkur rusena dar viltis.. ir tas šauksmas tavęs.. o gal.. jei šauksiu tavęs garsiau?..Tu mane išgirsi..o gal dar yra vilties, kad jei išsakysiu tai ką tau jaučiu..Tu mane suprasi.. o gal dar dega viltis ir pas tave..Tik abu bijom vienas kitam tai pripažinti…

Ir aš išdrysau..

Parašiau tau..

Ir jaučiu,kad pasielgiau teisingai..nors dar nežinau kokia laukia pabaiga..
Bet mes bent jau susitiksim..aš turėsiu galimybę pažiūrėti dar kartelį į tavo nuostabiasias akis..turėsiu galimybę pasakyti..kaip tavęs laukiau..kaip nepamiršau..kaip kiekvieną akimirką galvoju apie tave..kaip tavęs ilgiuosi..ir kaip tuščia ir šalta gyventi be tavęs.. Turėsiu galimybę atiduoti vos vos pulsuojančią savo širdutę tau..Dar karta..Nes tik tu ją gali atgaivinti..nes tik dėl tavęs ji dar plaka..Nes tik dėl tavęs aš gyvenu..Nes tik tu mano žmogutis…

Jau kaip bebutų.. ir kaip besureaguotum..aš visa širdim trokštu tai tau pasakyti..nes kitaip nebegaliu..Nes myliu tave..Myliu!.. taip kaip ta pirmą vakarą, kai pasigrobei mane sau iš šio pasaulio.. Nors ne.. Myliu stipriau..o gal net taip stipriai,kad žodžiais neina apsakyti..

IR KAIP GALIMA TAVĘS NEMYLĖTI..JUK TAI TU!…