Jos plaukus draikstė vėjas. Dangus buvo apsiniaukęs. Ji stovėjo ant tilto krašto. Mergaitė buvo pasiruošusi nerti į ledinį upės vandenį… “Aš niekam nerūpiu. Draugai mane ignoruoja, tėvai ant manės visada rėkia… Niekas nenori manęs šiam pasauly…” - vienintelės mintys sukosi jos galvoje. Praeiviai abėjingai į ją žiūrėjo ir niekas nieko nedarė. Mergaitė pasileido ir pradėjo kristi. Ji vis krito ir krito, kai staiga išvydo saulę ir suprato, kad netaisingai pasielgė. Prisiminė gražiausias savo gyvenimo akimirkas. Kai suposi su draugais karuselėse, važiavo su šeima atostogauti, mokykloje gaudavo gerus pažymius… Ji suprato. Mergaitė nenorėjo palikti šio pasaulio. Ji matė žmones stovinčius ir pakrupusiais veidais žiūrinčius į ją. ''Aš nenoriu mirti!!'' - sušuko ji. Bet buvo per vėlu. Mergaitė pajautė, kaip jos nugara palietė ledinį upės vandanį, o po akimirkos panėrė ji visa ir srovė negailestingai nunešė jos kūną tolyn….
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą