Viskas tai buvai tu, deja tu išėjai. Tu buvai tas už kurio griebiaus kada buvo sunku, su kuriuo kartu liūdėjau, džiaugiaus, svajojau, bet tu išėjai ir net nepasakei SUDIE…. Išėjau lauk, ėjau link musu mylimo upelio ant titelio, ant jo mes visada sėdėdavom, žiūrėdavom i dangų, bet dabar tu išėjai ir aš likau viena… Tada ant tiltelio aš sėdėjau viena ir žiūrejau i mūsų pamėgtą dangų, o mano veidu byrėjo ašaros, nes tu išejai, palikai viską, tik išsinešiai vienintelį dalyką, tai buvo mano širdis, kurią atidaviau tik tau, bet tu drįsai išeiti ir išsinešti ją. Skaudu buvo tada ir tą jausma prisiminsiu visada, bet esu dėkinga tau dėl vieno dalyko, nes supratau kas yra viltis, kad galbūt kas nors sugrįš, atsitiks… Po to įvykio praėjo metai, mano širdis sugrįžo, atgavau norą gyventi, vėlei ką nors mylėti, vėl svajoti. Dar ir dabar sugrįštu prie mūsų pamėgto tiltelio, bet jau nebesitikiu, kad tu sugrįši, nebesitikiu tave sutikti tenais, aš ten einu pažiūrėti į žvaigždes ir pagalvoti kaip aš kankinaus per tave!