Leisk paklausti, ką vadini pasauliu? Keistas jausmas mano širdyje tai iškyla, tai išblėsta… Esu mažas muzikinis intarpas, kuris nesupranta savęs. Liūdna, kai baigiasi tai, kas dar nespėjo prasidėti.
Sutinku gimti iš naujo, matyti pasaulį kitomis akimis, žiūrėti į naujas žvaigždes, svajoti kitaip, sapnuoti naujus sapnus, jei šalia būsi TU…
Mano kūnas pavargo, jis nuginkluotas tavo rankų, tavo grožio. Kažkur tolumoje blėsta prisiminimai, kurie dar gyvi, ir kuriu nebebus…
Bandau gyventi iš naujo..Vėl susirinkti save iš šukių, kur Tu mane sudaužei..Gyvenu šia diena, gyvenu tavim. Dingsta oras iš plaučių, prisipildo tabako dūmais, atsidūstu ir kuriu naują melodiją - melodiją be tavęs….
Kuriu naują pjesę apie tave ir mane, apie mus kartu…
Negreitai, o gal ir niekada neateis tas laikas, kai sušlapę nuo palaimingo lietaus slėpsimės dviese dievybės rūmuose, laižysime palaimą, lyg medų nuo savo delnų, užmigsime erelio skrydyje persisotinę meilės gelme, tačiau vis dar alkani ir ištroškę…
Tyliai siūbuos nuvargę medžiai, aplink dvoks vakaro žara, šiltas upės vanduo tvindys vaizduotės gelmes miražais, kurių dar nematė mūsų pasaulis. Gelmėje praplauks žuvis, užmesdama akį į du iš geismo virpančius kūnus…
Ilsėkis pavėsyje, ilsėkis tamsoje, ilsėkis nuo visko nuo ko pavargai, ilsėkis mano delnuose padėjęs galvą, užmerk akis, užmik su manimi. Rytoj išauš naujas meilės amžius, nauja daina, kuri skambės tik mano ir tavo viduje. Ta pati tonacija, dinamika, stokato - legato ir vėl metsoforte, bet girdėsime tik mes…
Nemanau, kad takas pavargsta mindomas begalės praeivių, nepavargsi ir tu skęsdama amžinybėje, skęsdama mano meilėje…
Kartais naktys tampa per trumpos, kad spėtum išklausyti visas lakštingalų treles, kartais rytas būna toks palaimingas, kad dieną priimi kaip pergalę prieš naktį…
Kartais tamsa alsuoja nenumaldoma, nesuvaldoma iki beprotybės svaiginančia aistra, jog norisi klykti iš laimės, skęstant euforijoje, prigerti tavyje ir mirti…
Aš galiu dievinti tave iki beprotybės, užmigdyti tave savo glamonėmis, pažadinti vėjo bučiniu į skruostą, tai nieko nepakeis, nebent mylėtum tu mane…
Mano akyse skamba milijonai dainų, galbūt jos skirtos tau? Galbūt ir tavo akyse yra daina skirta man, gal dainos ritmai sutaps, gal bus vienodas tembras, nesvarbu… Aš jaučiuosi kaip tuščia vaza, kurioje seniai jau nežydėjo laukinės gėlės…
Kartais tai ko nori lieka nepasiekiama, bet aš gyvenu pagal džiunglių įstatymus - išgyvena tik stipriausi. Pasaulis nemėgsta verkšlenančių. Tapau nežmogus, nebeturėjau jausmų iki tol, kol išvydau tave…
Tu pažadinai mano sielą iš letargo miego, ji vis dar moka mylėti, ji tiki, bet bijo, paniškai bėga nuo to, kas galėtų nunešti į Edeno sodus. Paniškai bėga nuo to, kuris atkeliavo iš Edeno sodų…
Ir kai pagaliau įgijus drąsos ruošiuosi ištari tau meilės žodžius, tavo žvilgsnis atsako į žodžius neištartus nė garso, atsako į nepadarytus veiksmus. Kai noriu paliesti tave savo lūpomis, tu dingsti man iš horizonto, kaip dingsta saulė naktyje…
Aš ir vėl lieku stovėti, budėti iki ryto, kol vėl pamatysiu tave. Nežinau ar ateis ta diena, kai tu šypsosiesi man, galbūt tada aš vėl būsiu užsidarius savyje…pardavus savo pasaulį, kurį norėjau dovanoti tau…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą