Man rieda ašaros viena po kitos, man tu draskai širdį, privertei mane pasijusti beviltiška, niekam nereikalinga ir negeidžiama, aš jaučiuosi pažeminta, pažeminta visu akivaizdoje, net pati prieš save... man gėda prieš save kai veidrodyje matau paraudusią nuo dejonių, ašarų pilnomis akimis nuliūdusia būtybę, kuri nori tik vieno -Tavęs... bet tai neįmanoma, tai neįmanoma, nes tu atstumi mane, vengi manęs, bet kodėl? Kodėl? Nejau aš tokia beviltiška? Jei taip tai kodėl keli pavydo scenas, kodėl prašai kitų, kad pakviestų mane ir kodėl neatsakai abejingai į mano jausmus, juk tu tiesiog išsisukinėji iš atsakymo „Ne, man nereikia tavęs“.. kas darosi? Man liūdna.. man labai liūdna, dar niekada gyvenime nesijaučiau nieko neverta, kaip koks žaislas, su kuriuo pažaidė ir jis tapo nebereikalingas, nes įkyrėjo.. žiauru.. man nesvarbu kaip tu atrodai, ką ir kam sakai, kaip rengiesi ar kuo užsiimi, kiek tau metų... juk ne tai svarbiausia, svarbiausia yra jausmai, jei tu jaustum kažką man – padarytum mane laiminga, kaip tą paukštę, kuri skraidė po mano langu..jau prabėgo tiek laiko... tiek laiko ir viskas veltui..net skaudu apie tai galvoti..
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą