2009 m. gruodžio 18 d., penktadienis

Vėl ėmiau bijoti. Pabudau iš košmaro, o čia ne geriau. Atėjusios mintys vien tik šaldo.. Šaltas plieninis suvokimas.. O kodėl viskas vėl virsta ašaromis? Sugrąžinkit mane atgal į tą sapną su daug durų, daug tamsos, daug bėgimo iš niekur į nieką nuo nieko… Aš vėl bijau čia būti. Jaučiuosi vaikiškai visišku nieku. Juk iš tiesų aš ir esu niekas. Jaučiu ašaros šiandien glostys glostys mane ir netgi jos užmigdys. Bet ar kam svarbu… Nemanau… O sapnuose bent tai gerai, kad jausmai praranda vertę… Kartais tiesiog nieko nejauti..arba tik baimę, ar adrenaliną… Noriu nukristi. Sudužti ir kad manęs nieks nerinktų iš šukių….. O iš tikrųjų turbūt viską atpirktų apkabinimas..bet bijau, kad jame palikčiau savo visas ašaras..

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą