2009 m. gruodžio 20 d., sekmadienis

Kai pyktis, neviltis ir skausmas pasilieka toli… taip gera įsisupti į šiltą antklodę, pasiimti puodelį karštos arbatos ir suprasti, kad kartais pagunda pasinerti į prisiminimus didesnė negu žinojimas, kad jie niekada nepasikartos. Taip jau yra, kad per vėlai pradedame branginti viską, kas buvo ir tai, kas jau nebegrįš… Taip senai, regis, rašyti meilės laiškai. O kiek jų parašytų ir neparašytų, neišsakytų droviai gūžiasi prisiminimų dėžutėje. Išgyvenimų akimirkos atvirumu degina… Žvelgiau į lietaus nulyta langą ir prisiminiau dienas, kurias leidome kartu.. irgi žiūrėdami, tačiau į skirtingas puses. Bet tuo metu mums taip neatrodė…
Dabar, žinodama, kad jau miegi, norėčiau prieiti arti arti ir pakuždėti tai, ką jaučiu, tik taip tyliai tyliai, kad tik tavo siela tegirdėtų. Norėčiau pažvelgti į tavo miego sulipdytas blakstienas, po kuriomis mylinčios akys…
Dabar prisimenu visus tavo pasakytus žodžius. Visus tavo veiksmus. Apkabinimus ir bučinius. Viską. Kiekvieną sekundę. Nuo tada, kai susipažinom iki tada… kai palikai… Bet nekeikiu to laiko su tavim, nes aš buvau laiminga. Juk buvom laimingi! ! :* Branginu ir branginsiu mūsų prisiminimus..
Ir niekas neįrodys, kad meilė nėra pats gražiausias dalykas pasaulyje. Bet jos turbūt ir neprisimintume, jei ji nepaliktų tokių skaudžių pėdsakų ir laiko randų. Visi žino, kad ašaros negrąžina nei laiko, nei žmogaus. Niekas negali priversti mylėti ar ne… o žinai kodėl prisimenu tuos tolimus praeities vakarus? Todėl, kad tai buvo stebuklas ir aš norėčiau sugrįžti ten ir niekada neišeiti… Tu staiga pasirodei mano gyvenime, kai labai man to reikėjo. Sutvarkei viską taip, kad buvau laiminga. Saugojai nuo šalčio, negandų, rūpesčių, liūdesio… Buvai mano angelas sargas…
Negi nematai vilčių kalnų, kurie griūva ant manęs vien tik dėl to, kad norėjau pamatyti jų viršūnes…
Imu popieriaus lapą, užrašau tavo vardą ir nubraukiu sava ranka. Tik vardo, įrašyto širdyje, ranka išbraukti nepajėgs. Tūkstančius kartų šauks tave vardu, bet vienintelio balso tu jau nebegirdėsi…
Bet dabar aš jau ne be ta. Nors ir kasdien ant mano veido žaidžia žaismingas juokas, bet nakties tamsa nuima lengvabūdišką dienos kaukę. Akys sublizga tamsoje, o lūpas be pėdsako palieka šypsena. IR NESVARBU KUR MANE PALIKTUM, AŠ VISADA RASIU KELIĄ PAS TAVE…

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą