Kai užpuola netikėtai tas keistas jausmas iš kurio vis nori išsikapanoti tai jautiesi vėl toks prislėgtas.Labiausei nekenčiu kai jis užklumpa netikėtai ir tikrai ne vietoi.Žinai,kad vėliau gailėsies dėl to pačio jausmo,bet nieko negali sau padaryti,tiesiog jauti tai ir stengies save paguosti,kad gal viskas bus gerai.Nors jau žinai,kad taip nebus.Ir vis kartoji sau-O gal viskas bus kaip norėtum,gal viskas pakryps į gerają pusę.Ech kaip truksta tau to..Ir kiekviena dieną žinau pabusiu su viltimi,kad ir tą žmogų užkluptu taspats keistas jausmas <3