Kartais pamačius žmogų supranti, kad jis tau niekas… Kartais susimastai… Galbūt jis galėtų būti vienas iš tavo draugų, o gal netgi vienas iš geriausių… Bet tik retkarčiais pamačius žmogų tau perbėga šiurpuliukai ir supranti, kad tai kažkas daugiau negu draugas… Laikui bėgant,po truputį pradedi jį įsimylėti… Taip nutiko ir man… Kai jį pamačiau gyvenimas pasikeitė… Tikrąja to žodžio prasme… Man tada dar buvo vienuolika… Dabar trylika… Ir jis vis dar mano širdyje ir galvoje… Neįstengiu jo pamiršti… Nors ne… Greičiau nesistengiu jo pamiršti… O kam man to reikia? Aš laiminga ir mylėdama jį… Nors ištikro dabar meluoju pati sau… Sunku man be jo gyventi, bet pamiršti taip pat nesinori… Dabar gyvenimas be jo kitoks… Nebeturiu to, ką turėjau ankščiau… Bet ir nereikia… Turiu kitokiu dalykų… Stengiausi pamilti iš naujo, bet tai buvo tik žodžiai ir bučiniai… Dabar tai kažkas daugiau… Būnant su tavim viskas kitaip… Aš jaučiau, kad esu tau daugiau negu draugė… Bet juk visi žmonės klysta! Ar gi netiesa? Todėl suklysti galiu ir aš… Aš noriu taip galvoti, bet juk ne visada pavyksta būti optimiste… Jei galėčiau tau tikrai parodyčiau ką rašau šiuo metu… Bet negaliu, nes tu toli… Ir aš visai nenoriu pasakoti to ką jaučiu… Juk tu vistiek nesupranti… Nežinau galbūt tau kas nors pasakys, o gal ir ne… Bet žinok, kad aš visada mylėjau ir mylėsiu tave… Kad ir koks tu esi…