Aš nieko negaliu pakeisti
Aš bijau tave paliesti
Šaltas vėjas neištrynė
Daug nepasakytu žodžiu
Ašarom pabiro į žeme
Niekada tavęs nepamiršiu
Tu priminsi mano vienatve

Prisiglausiu prie tavo veido
Rudeninio tavo veido
Prisiglausiu prie tavo ranku
Rudeniniu tavo ranku

Taip sunku tave prarasti
Ar gali mane suprasti
Tuščios miesto gatvės nušvito
Šąla rudenini ryta
Daug nesusapnuotu paukščiu
Daužosi į verkianti stikla
Niekada neprisiminsiu
Viskas buvo tarsi netikra

Prisiglausiu prie tavo veido
Rudeninio tavo veido
Prisiglausiu prie tavo ranku
Rudeniniu tavo ranku

Prisiglausiu prie tavo veido
Rudeninio tavo veido
Prisiglausiu prie tavo ranku
Rudeniniu tavo ranku

Trumpam pasirodė, kad mane palikai. Tada atrodė, kad nebėra dėl ko gyventi. Argi gali kas nors užpildyti tą tuštumą, kuri tuomet atsiveria? Be to, taip jau buvo ir aš žinau, kaip yra - gyventi be Tavęs: sunku, nepakeliama, tuščia, šalta, liūdna, neprasminga, pilka, be spalvų, be grožio, be polėkio, be sveikatos, be nieko. Širdis protestavo ir nebegalėjo to daugiau pakelti. Ji pakilo aukštai, ten virš debesų ir išsiskleidė, kaip kokia rojaus gėlė ir pasakė - žydėsiu ir kas man uždraus. Kas gali atimti iš manęs meilę Tau . Aš mylėsiu sau ir ieškosiu toliau tavo meilės gražiausiuose prisiminimuose, garsuose, žydinčių rožių aromate, ryto spindesį, vėjo gaivume, šiltoje šypsenoj, suprantančio žvilgsnyje, rankų gerume, draugiškam pasitikėjime, maldoje, palaimoje, amžinybėje. Ieškosiu Tavęs spalvų paletėje, akių žydrume, paukščio giesmėje, žodžio tiesoje, gėlių tyrume. Ieškosiu tavęs visur kas gali priminti Tave. Ieškosiu tol kol rasiu. Ir tada pasistengsiu spindėti, kaip dangaus žydrynė, kvepėti, kaip rožių sodas, šypsotis, kaip saulė, mylėti, kaip Dievas, saugoti, kaip angelas sargas, tausoti, kaip brangenybę, džiaugtis, kaip kalnų upelis, skambėti kaip pergalės varpas, bučiuoti, kaip svaigus prisiminimas. Gal Tau tada bus gera ir Tu pasiliksi su manim :)

Erikui...

Viskas baigta…
Tik zinau, kad as jau tikrai nieko nesistengsiu pakeist. Tik dar daug daug ka issakysiu. Jei manes nesuprasi, reiskias Erikai nemoki suprasti ir niekada gyvenime manes nesuprasi. Buvau tokia gera, kokia tik mokejau buti. Stengiausi kiek begalejau. Mylejau taip, kaip nieko niekada nemylejau. Daugiau neistengiu, atleisk..
Kada nors tai ivertinsi, bet bus galbut jau velu…(nors manau kad tikrai niekada velu nebus tokiam kaip tu)
Tu man saves tiek neatiduodi, kiek as atiduodu tau save. Deja, tau atrodo kitaip… Tik noreciau, kad atsidurtum mano vietoje, tada pamatytum…
Daugiau jau niekada nerodysiu jausmu… ir niekam nebusiu tokia gera…
Nebenoriu niekada myleti! NEBENORIU! Nepykciau, jei pirmas kartas butu ir paskutinis. Pasistengsiu, kad taip ir butu.
Tokio skausmo niekada nejauciau. Atrodo plys sirdis… Bet juk praeis.. tik nezinia kada.. ir randas tikrai sirdeleje liks…Kas benutiktu, Erikai, Tu vis vien visada busi kazkur mano mazoj sirdelej…

Žinai, kol nepažinojau tavęs, galbūt gerai nesupratau, ką reiškia branginti kitą žmogų. Ne, nebandau pasakyti, kad iki tol nebranginau kitų. Toli gražu ne. Tiesiog neįsivaizdavau, kad kažkas gali reikšti tiek nežmoniškai daug... Jei tik tu žinotum, kiek kartų bandžiau įteigti sau, kad negerai taip prisirišti prie kito žmogaus, neįsivaizduoji, kaip stengiausi įtikinti save, kad tai negerai. Būna, kad skausmo bijai, bet tuo pačiu nesąmoningai jo ieškai...
Keista, nes kartais manau, jog mano laikas, dienos ir naktys, slenka skirtingai su tavim ir be tavęs. Laikas lekia, jei tu esi. Jis velkasi vėžlio, ne, sraigės žingsneliais, kai tu toli.
Jei galėčiau išdeginti, sunaikinti šį jausmą... Ne kartą naktimis to meldžiau nežinomo šiam pasauliui dievo. Prašiau, kad tai, kas kartais mane palaiko gyvą, pagaliau išnyktų. Taip nenutiko. Ir žinai, ką: džiaugiuosi. Tai dar viena proga suvokti, kaip stipriai galima mylėti. Suprasti, kiek daug gali reikšti kitas žmogus.
Lyg narkotikas: su juo – sunku, be jo – dar sunkiau... Atrodo kvaila, tačiau, pasirodo, galima pasiilgti žmogaus, net jei jo nematei vos kelias dienas... Jauti, kad trūksta paprasčiausio buvimo kartu. Gal tai kvaila, bet, po galais, tada jau ir mažiausiai pusė mano mažo gyvenimo yra kvailystė.
Argi ne kvaila trokšti to, ko turėt negali?..
Toks jausmas, kad mano gyvenimas ligi dabar buvo iš dviejų dalių: iki tavęs ir su tavim. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be tavęs dabar. Išbaigtumu ir pilnatve mano dienos ne itin pasižymėjo, tačiau jos būtų visiškai tuščios be tavęs. Laikas, kurį praleidžiu kartu, man tampa dar viena netuščia diena. Lyg kelios sekundės gyvenimo mirštančiajam.
I am blessed to know you.
Net ir nežinojau, kad galiu taip parašyti. Išdrįsti taip rašyti. Net nenumanau, koks bus šių minčių likimas – galbūt jas ištrinsiu, vos tik baigsiu; galbūt įdėsiu į kokią nors knygą, bet neparašysiu, kam tai skirta. Šiaip ar taip, vis vien suprastum. Būna, kad pajauti, jog tai – apie tave. Tinka tau. Nesvarbu, kad kūriniui – keli šimtai metų... Tu jį jauti. Tai svarbiausia.
Su manim ne visada lengva. Mane reikia suprasti. Ir pajausti. Sugebėti tai padaryti. Turbūt pusė mano gyvenimo pagrindo yra jausmai. Pameni, kaip kalbėjom: žmonės pasaulį mato, girdi, kažkas užuodžia. Aš, be viso šito, jį jaučiu. Žinau, kad kartais per jautriai, kad galbūt aš pati esu vienas didelis jausmas, viena neišsenkanti emocija. Galbūt vienus tai atstumia. Kitus – traukia. Gal vienoms asmenybėms atrodau paviršutiniška, kitoms – pernelyg giliai kapstanti ne vietoje, ne laiku.
Jausti ir suprasti. Mane reikia jausti ir suprasti. Kažką primena, ar ne?..
Sudedu rankas maldai, bet pamiršau maldų žodžius... Tad meldžiuosi tylai ir savo minčių tuštumai.
Nežinau, ar dar kada nors rašysiu taip atvirai. Ar leisiu sau taip išlieti save, taip atverti iki pačios gelmės, ligi pačių pagrindų. Visa tai išgyventa, pajausta, gyvenę kažkur kertelėj. Gal ir drąsu leisti šioms mintims išvysti dienos šviesą, apnuoginti sielą ir išleisti iš narvo užgniaužtus žodžius. Pati kartais stebiuosi, kodėl galiu būti tokia bailė, ir tokia drąsi... Gal tik kartais šie jausmai ateina ne laiku, ne pačioje tinkamiausioje vietoje.
Neklauskite manęs, kodėl kartais kažką žinau, nors paaiškinti negaliu. Aš tiesiog jaučiu.Myliu begalo tave...

;*

...Kai skauda Širdį, tą mažą raudoną, plakančią Širdį...aš verkiu, kaip ir mes visi... Aš svajoju taip pat, kaip svajoji tu, jis ar ji... Nors mano sparnai palaužti, o baltus skruostus teplioja juodas blakstienų tušas, aš vis dar esu aš - aš vis dar ta pati... Tik juodos tušo paliktos dryžės išduoda mane, taciau jos teišduoda tai, kad man sunku, kad aš sielvartauju,... bet niekas niekada negali jausti< kaip stipriai ir kiek gilus tas mano skausmas... Aš egzistuoju - tačiau ne taip, kaip noriu, aš juokiuosi, bet tik todėl, kad man gera matyti tuos, kurių veidus puošia šypsenos...O širdyje verkiu...verkiu tam, kad sielvartą nuplaučiau, tą ilgesį, tą nerimą... verkiu, už ji, už tave, ko gero už visus... Ir verksiu tol, kol mano ašaros dings, sparnai ims gyti,...kol mano širdis atšals - ledu pavirs, kad negalečiau jau daugiau mylėti,... kol egzistuosiu, kol skaudės, kol mano širdis plaks...

;*

Puse metu juodas gyvenimo tarpsnis, kuris vis dar tesiasi… Dziaugsmo tik lasas juroje. Ir kokia juoda kate man kelia perbego.? Gyvenimo išbandymas? Kada jis baigsis?!
Niekas nebesiseka, sveikatos nera, o jau nieko ir nebesinori…
Guli lovoj kankinama skausmo, kurio nei vaistai jau nenumalsina, asaros rieda skruostais ir galvoji kada visa tai baigsis. Pagereja. Atrodo viskas baigta, iskenciau, bus geriau. Bet ne! Ir vel viskas nuo pradziu. Lova, skausmas, asaros, vaistai… Pagereja, bet su baime gyveni kiekviena diena, kad vel bus tas pats…
Net ir ta menka mano grozi ateme. Jau nebesimaivau pries veidrodi. Kai paziuriu tik matau sulysusia, isblyskusia, visiška pasitikejima savim netekusia mergaite.
Per ta pusmeti daug svajoniu, noru duzo. Supratau kad pasaulis ne toks ir grazus kaip ji sau piesiau. Tik be galo sunku tai pripazint. Kiek as siekiu turėjau.. O dabar nebezinau.. Nebezinau ko noriu, nebeturiu jegu ko siekt.
Kad galetu kas sveikata man padovanot. Kad grazintu mano sypsena ir skardu juoka, neblestancia energija… Nora vel siekti savo svajoniu..
Deja, dabar nesinori nieko. Net kad ir zmones butu salia manes.

“… jei tu tikrai trokšti pagerinti savo gyvenimą ir turėti visa, ko širdis geidžia, turi kovoti savo kovą. Nesvarbu, ką kiti apie tave kalba. Svarbu tai, ką tu galvoji apie save pats. Nebijok, kad kiti tave pasmerks, jeigu esi tikras, jog elgiesi teisingai. Gali daryti viską, ką nori, jeigu tavo širdis ir sąžinė sako, jog tai yra gerai. Nesigėdyk to, kas teisinga; nuspręsk, kas, tavo manymu, yra gėris, ir siek jo. Ir, dėl Dievo, neįprask matuoti savęs kitų žmonių matais. Tu atimi iš savęs kiekvieną tą akimirką, kurią praleidi svajodamas svetimas svajones.”

Vanduo, iš lėto slenkantis stiklu, nenuplauna skausmo, ašarų. Jie susivija vijomis, storiausiomis gijomis ir veržia, vis stipriau ir stipriau silpnojo gerklę. Prarūkytos balso stygos vėl paveda, atsisako paklust. Pūslėtos rankos kabinasi lyno, kuris dar vakar vadinosi gyvenimu, šiandien patapęs tik išgyvenimu. Bet nuzulintas lynas duoda atkirtį, rėkdamas: „Nori gyventi? Stenkis labiau! Ką tu gali atiduoti už gyvenimą?“ Nedaug galiu, nedaug turiu, bet galiu užauginti rožę savo kukliam kambarėly ir parašyti odę gyvenimui.

Nesava

Jei galėčiau, aš viską tau atleisčiau. Paslėpčiau ašaras ant skruostų ir prižadėčiau nebeverkti. Nebeįsileisčiau liūdesio į namus, vyčiau pyktį lauk. Aš pamirščiau skausmą… O kartu su juo ir tave. Tu buvai mano gyvenimas, todėl mylėjau tave labiau už viską, tačiau dabar aštrus peilis po kaklu.
Jei galėčiau, nemylėčiau tavęs. Spjaučiau tau į veidą, kai vėlei tiestum į mane rankas. Bet stiprus jausmas laiko vietoj. Klūpiu ant drėgnos žemės, laukdama tavo šildančių pirštų.
Atleisk, bet myliu…

Nepyk už tai, kad su tavim aš atradau meilę…
Kad ne aš ir ne tau pasaulį sukau ratu…
Už tai, kad skaičiavau kiekvieną valandą, praleistą su tavimi, kad prašiau dar bent minutėlės artumos, o po jos dar vienos…
Ir dar…
Kad galėčiau tiesiog žiūrėti į tavo akis, kurios mane ramino.
Aš vis dar prisimenu lapkričio sniegą. Deja, jis ištirpo.
Išsikraipė tavo veidas. Jau nebepamenu, kuo kvepėjo tavo rūbai, kokiu ritmu slinko pirštai…
Tik žodžiai liko neišblukę…

Pasislėpė saulė,Bet nemirė pasaulis.Veidą liečia snaigės,Metai – ne gyvenimas baigės.Žinau, kad nebebus tokių dienų,Kai dviese pasaulį sukom ratu.Buvome patys sau dievaiKalnus nuverst mums buvo niekai.Baltu kilimu padengė kelius,Kad juo praslinktum tu,O tuomet prasidėtų pūga,Per kurią nebeįžvelgčiau akiųIr pėdų neberasčiau sniege.Lėti žingsniai, lėti lėti…Vis tolyn, tolyn… Žinau –Mano likimas toksai.Pasislėpė saulė,Bet nemirė pasaulis.Veidą liečia snaigės,Metai – ne gyvenimas baigės.

Savaičių savaitės ilgesio ir ašarų… Išverkiau viską viską, tik ne skausmą, kurį į trapią sielą įrėžia labiau už viską mylimas žmogus, už savęs palikdamas tik jo dovanotų rožių spyglius. Klaida, bet pamilau jį labiau už save ir net savo gyvenimą… Bandžiau dar sekti paskui, bet… Ne kojas pakirto spygliai, o širdį, kuri kone mirtinai nukraujavusi, leido užgesti ...

Žmonės ateina ir išeina. Smerkiu save, kad su tuo nesugebu susitaikyti nei po mėnesio, nei po metų ar dviejų. Tavo žodžiai, tavo veidas išlenda iš minios autobusų stotyje, prekybos centre, gatvėje prasilenkdama sumišus vos nepasakau “labas”. Ar aš ėmiau kituose ieškoti panašumų, ar iš tiesų tiek daug panašių į tave?
Trenk man. Trenk taip, kad verkčiau iš neapykantos, iš skausmo, kad elgiesi kaip žvėris. Trenk taip, kad iškristų visi visi iki paskutiniojo meilės kristaliukai. Tegu valkatos susirenka, gal taps laimingesni.
Trenk man, kad pradėčiau tavęs nekęsti…

Štai sedžiu aš sau viena savo kambary..Mastau,galvoju ka tau parasyt..Taves nera salia,nera kas vel paguos tik juodos raides balto popieriaus lape..As noriu buti tavo,as noriu tau dainuoti,as noriu viska siandien tik tau tai atiduoti..Priimk jausmus,priimk mintis..Prasau neuzdaryk pries mane jausmu duris..As negaliu gyvent be to suprask man reikia tavo meiles visur ir visada..Be jos as ne zmogus,be jos as niekas jau..Tikek manim,tikek manim prasau..Ir nezinau kas bus toliau,kaip reikes gyvent..Sirdis priklauso siandien tau ir tiktai tau..Nenoriu spaust taves,nenoriu tau trukdyti,tik noriu palinketi pasukti i teisinga krypti..Gal niekada ir nesakiau,kad myliu,zinok tada as tik nutyliu..Tu reiski man daugiau nei oras ir vanduo..Seima,draugai,siela,Dievas ir viskas kas su juo,tikek manim isiklausyk ka tau sakau,kartu mes galim daug daugiau..Tik tu ir as,tik as ir tu..As noriu,kad mes butumem kartu,bet vien tik noro neuztenka,reikia tavo zodzio,nes kitaip bus viskas baigta..Mastyk,galvok ka pasakysi,nes paskutinis zodis turi deti taska viso sito..Gerai baigiu,nes tikriausiai uzknisau su savo paistalais ir beprasmiais klausimais..Ir baigdamas dar pasakysiu,kad mano noras buti tavo tikras jau jis tikras..Ir nezinau kas bus toliau,keip reikes gyvent..Sirdis priklauso siandien tau ir tiktai tau..Nenoriu spaust taves,nenoriu tau trukdyti tik noriu palinketi pasukti i teisinga krypti...

Ech....Antra naktis be miego... Ar dar ilgai taip bus? Kiekviena net ir menkiausia mintis apie tave... Pavargau taip gyventi. O gal viską baikti? Eiti ir nušokti nuo kokio tilto? Bet ar tai išeitis?! Aš manau ne.Tu net neįsivaizduoji kaip sunku gyventi be tavo patarimų,juoko,šypsenos kuri man pakeldavo nuotaiką.Daugiau nebegaliu gyventi tavo prisiminimais savo mintyse, man reikia daugiau man reikia tavęs, tavo šiltų rankų.Ateik ir padaryk mane laigingą.Lauksiu visada E.S.

svajojame gyventi geriau,tačiau nevertiname to, ką turime čia ir dabar.kritikuojame kitus,tačiau užmerkiame akis sau.planuojame kas bus rytoj,tačiau dar nežinome kuo baigsis šiandiena.verkiame kai skauda,
tačiau taip retai susigraudiname iš laimės. vertiname šviesą, nes bijome tamsos,tačiau vis nedrįstame pažvelgti savo baimei į akis.garsiai reiškiame nepasitenkinimą,tačiau tik sušnibždame, kad mylime..

Žinai ko man labiausiai trūksta šaltą vakarą? Tavęs ir to kaip tu paimdavai mano delnus ir juos šildydavai žiūrėdamas man į akis. O aš parausdavau. Tada tu linksmai nusijuokdavai ir pabučiuodavai. Sakei, kad dievini mano rausvus žandukus, mano drovią šypseną ir mano paprastumą. Bet kaip ir visi paprasti dalykai aš tau greitai nusibodau. Mano drovumas ir skruostų raudonis tau nebeatrodė mieli, greičiau kvailoki ir naivūs. Ėmiau jausti kaip tolsti ir nieko negalėjau padaryti. Jaučiausi beviltiškai, žiūrėdama kaip tu, tas kuris man buvo svarbesnis už viską tolsta nuo manęs. Atrodė tarsi tu eitum vis tolyn ir tolyn, o aš bėgčiau link tavęs tačiau tuo pat metu negalėčiau pajudėti iš vietos. Nekaltinu tavęs, kad palikai ir išėjai. Juk kiekvienas turi teisę rinktis ir deja tu manęs nepasirinkai. Tačiau būčiau norėjusi, kad bent jau išdrįstum man tai pasakyti...

Miriau…Ir vėl…?Aga…
Man patinka mirti, Tada prisikelti…Tada kažkam pasivaidenti…Prabusti naujam gyvenimui ir vėl jį palikti…
Išgąsdinti tave spintoje…Ir man patinka, kaip tu užrėki ant manęs…Kai pamatai, kad aš su tavo marškiniais…
Patinka grožėtis tavo akių grožiu…Matyti tave po savo lova…Tikėtis, kad tu naktį atneši man puokštę gelių…
Patinka sapnuoti, kaip krentu ir tu mane išgelbėji…Matyti tave didžiąjąme ekrane…Suvokti, kad tu tik dalelę savęs…Palieki kitur, o visą kitą dovanoji tik man…

Išplaukusio laivo laikas nelaukia Laikas būna dabar.... Jis laikinas Vazai krentančiai ant žemės Leiski suprasti, Amžina - mitas. Iškasus griaučio liekaną Iš neolito Neneik, kad laiko skale kito Dabar, kas yra, laikas, dabartis Rytoj beliks istorija, praeitis. Nuvytusi viltis ir... Jai mirtis. Nelaukia tiktai ką tiktai............... .................. Sulaukę Jie užsidėję sulaukimo kaukę O baigus laukti Moteris jau kaukia Kažkas plaukti pradėjo vėl laiku

Kada tu myli kažką, kai tikrai myli kažką. Tas asmuo tampa dalimi tavęs. Jis tampa tavo gyvenimo dalimi. Jis pakeičia tave ir įkvepia daugeliui skirtingų neapsakomų būdų. Mylintis žmogus visuomet su tavim kartu ir saugo nuo baimės jausmo. Aš niekada negalvoju ką tu gali, man nesvarbu kas atsitiks, visuomet liksi mano širdyje. Visada..

Ką darytum jai dabar pasibelsčiau į duris?

Jei dabar stovėtum prieš mane, aš verkčiau… nors ir to nereikia.
Bet jeigu stovėtum prieš mane, aš būčiau bejėgė pasipriešinti.
Sakiau, kad nekenčiu, bet žinai tai netiesa…
Aš tik noriu apsaugoti save. Aš tik bijau, kad įskaudinsi..
Jei dabar stovėčiau prieš tave, širdis beproto daužytūsi, pradėčiau drebėt, apkabinčiau, nes kojos pradėtų linkti…
Bet tu nebūsi čia ir dabar, nes tu nemyli.. ir tu ne toks.
Labanakt.*

Sudaužyta širdis kartais plaka garsiau nei visos kitos kartu;
Niekas nesužeidžia labiau nei staiga nustojusi plakti širdis;
Niekada nejausite tokio švelnumo,kokį jaučiate mylėdami-nebent imdami į rankas katės neseniai atsivestus kačiukus;
Tavo širdis yra vienintelis dalykas,kurio iš tavęs niekas negali atimti-nebent tada,kai tu nusprendi ją padovanoti;
Iš draugystės gali gimti meilė,tačiau atvirkščiai beveik niekada nebūna;
Neturėdamas vaikystės prisiminimų esi priverstas nešiotis dėžę,kurios turinio nežinai;
Jei tau kada nors pasitaikys proga įsimylėti,pasinaudok ja;
Kai žmogus nustoja mylėjęs kitą,jis jaučia,kad tapo kitoks,net jeigu ir liko tas pats asmuo;
Gyvenimas pateikia daug staigmenų,tačiau daug jų ir atima;
Planuoti meilę yra tas pats,kaip bandyti kontroliuoti orą-neįmanoma,sukelia neviltį ir nenatūralu;
Tobulų nėra,tačiau kartais žmonės vistiek vienas kitam ideliai tinka.

Kvaila....

Viskas baigiasi. Anksčiau ar vėliau, nes tai neišvengiama.Bet kartais atrodo, kad daug kas tęsiasi visą amžinybę.Paradoksalu, nes, kai visą kūną ir sielą užvaldo nostalgiją, norisi bėgti ir pabėgti iš nebūties, nes tai kankina. Bet vis dėlto negali - lieki stovėti vienoje vietoje. Ten pat, kur kažkada jau buvai.Ar tai reiškia, kad viskas sukasi ratu?Nenoriu tuo tikėti. Bet.. tikiu.Nes beprasmybėj ieškau prasmės.Kvailas žmogus. O gal mes tik tokius vaizduojame?Kai per daug kūrybos - sunku… Norisi bėgti ir niekada negrįžti. Bet, kita vertus, žinai, kad tai neįmanoma. Tu privalai.Ir vėl tartum viskas iš naujo.

Kartais nuliūdina toks kvailas dalykas…Ir akyse kaupiasi ašaros.Kodėl taip?Galbūt todėl, nes pati ieškau liūdesio?Juk pati sau kartoju, kad ne tai svarbiausia, bet.. dabar dėl to labai liūdna...bent šią akimirką.

Išeinu. Nes baisiai liūdna. Vėl kažkokia sumaištis.
Kalta ziema? Kaip toj dainoj „Kaltas sniegas, kuris mylėt išmokė…“
Vis dažniau taip galvoju.
Neturiu nieko. O gal turiu? Bet jie nesupranta ir niekada nesupras to, ko man iš tiesų trūksta.
Nes Jis išėjo – ir jau daugiau niekada nebegrįš.
O čia jaučiuosi tuščia. Ne savo vietoj.
Keista, o anksčiau net nebūčiau pagalvojus, kad mane ši vieta taip stipriai stums nuo savęs.
Nors ir traukia. Dviprasmybė.
O jau senokai neverkiau. Verkiu dažnai, bet tik sapnuose, nes nenoriu, kad jie matytų mano skausmą. Vis tiek nesupras, nes tam nelemta.
Vis dėlto nors akimirką šiandien buvau laiminga.Išties laiminga.
Nes buvau ten, kur jaučiausi gerai. Bet 1-7 kabinetą praleidau. Kodėl?
Jis mane galbūt labiausiai traukia. Gal kitą kartą…
Dabar jaučiuosi blogai. Nenoriu būti čia.
Bet ir neturiu, kur bėgti.
Ir vėl grįžta tos mažos mergaitės svajonės tiesiog išnykti: išvažiuoti į Afriką, kur nors į dykumą ar tropikų miškus, aplankyt lūšnynus – bet ką, kad tik nereikėtų būti čia.

Žiūri į save iš šono. Ji tikrai nėra gražuolė,bet ir nepasakyčiau, kad baisi.Zalios akys, keistas ir bauginantis žvilgsnis, rudi ant pečių krentantys plaukai, kietai sučiauptos lūpos, daili figūra.Na,gan nebloga išvaizda,bet akys..Įsižiūrėjus į jas giliau, gali pamatyti sugniuždytą asmenybę..Akyse atsispindi baimė.Baimė mylėti, būti įskaudintai,ar tiesiog pasipriešinti Tau..Pažiūrėk įdėmiau,Matosi skausmas.Ką skauda? Manau,kad širdį..Įsižiūrėk.Ar matai nusivylimą?Tikriausiai Ji per daug nusivylusi gyvenimu.Vis dar žiūri?Manau,kad radai kančią.Ji pavargo..Viskas per daug sunku..Žiūrėk gilau.Matai neapykantą? Ji nežino kam ji skirta.Gal jai pačiai?Na nesvarbu..O dabar atitrauk žvilgsnį.Žiūrėk ne į akis, o į Ją pačią.Matai?Prieš tave stovi maža, sugniuždyta mergaitė..Ir ji verkia.Ašaromis bando paslėpti savo akyse matomą TIKRĄJĄ JĄ..-Mergyt,neverk-nepadės! Juk akys, tai sielos veidrodis.

...Neapsirik...

Tas, kas juokiasi, širdyje gali slėpti ašaras. Kas piktas - švelnią ir tyrą meilę. Laimingas - nenugalimą siaubą, kad laimė baigsis..Ir ne visos akys, žadančios meilę, ją dovanoja.
Taip lengva apsirikti…

Žinote kas yra skaudžiausia?.. kai jauti kažką be atsako, kai jauti, kad niekada nebepajausi to žmogaus rankų.. nebepamatysi jo akių.. skaudžiausia kai tau liepia tylėti, nekalbėti..Ir kai širdutę sudaužo į šipulius šimtą kartų. Atrodo, kad nebegali gyventi.. nebenori mylėti.. Tačiau atsitiesti įmanoma.. ir tada vėl suvoki, kad nori mylėti !

Smulkmena.

Kaip benamis šuo mano siela klajoja tamsiomis miesto gatvemis.Aš kaip akloji, kuri bando ižvelgti tolyje užgesusias žvaigždes.Kaip kurcioji, kuri bando išgirsti nutrauktu stygu melodija.Aš noriu laisves. Aš kaip paukštis. Man reikia viltimi pakilt i aukšti.Kaip koks peilis aš esu, kuris subraižo laimes deimanta kitu širdy.Savosios negaliu vadint širdim. Ji virto akmeniu nebyliu, ji virto tuo,kas pakelej sumindyta visu... ir likti smulkmena turejau.Kaip ta akloji.. Kaip tas akmuo .. Kaip ta nemokanti mylet širdis.

Kambaryje tamsu. Jokiu šviesos šešeliu. Nebutu ir jokio garso. Bet tas jos gilus, kažko bijantis alsavimas. Jos ašara krenta ant betoniniu grindu. Jos tokios šaltos. O ji sedi cia viena. Lyg nublokštas vejo paukšciukas. Visi miega. O ji ne. Kažkas keisto. Šešelis dideja. Ji atsistoja. Tyliais girgždesiais ji eina. Link lentynos. Letai tiesia ranka. Link dežutes. Kritimai vis dažneja. Peciai sujuda dažniau. Turbut jai labai skaudu. Taip.. Jai be galo sunku. Kažka pasiima i ranka. Kažka letai išvynioja iš popieriaus. Neaišku kas tai. Tyla.. Vis dar tyla .. Šitie garsai kitokie.. Jie sunkesni. Tai tikrai ne ašaros. Ji smuksta keliais ant tu paciu grindu. Kas vyksta? .. Paskutinis <> . Ji visai parklupo. Nebesigirdi to gilaus kvepavimo, tik kažkoks duslus prunkštimas. Nebesigirde net jos trapiausiu ašaru kritimo. Tarsi cia nieko nebutu.. Panašiai , tik . . Apink betona apsirazge kraujo lašai.. Besimetantis žilete peiliukas.. Ir paliktas iškankintos sielos kunas.. Daugiau nieko..

Ir vis nutylu. Gal širdis kažką ištars. Kvaila, kai kambaryje užsidarau viena, Vaidas - mergaitė.mp3 visu garsu ir galvoje kažkokios nesąmonės. Apie JUOS, taip, apie tuos pačius, kuriais nė lašu netikiu. Nesvarbu jis mano draugas, ar kandidatas į vaikinus, mano akims jie visi vienodi apnuogintomis sielomis. Jie būtinai padarys taip, kad skaudėtų. O kur vėliau dėti tuos jausmus, kuriuos jie patys užkūrė? Užgęsinti taip paprastai neišeina.. Ir pakratau galvą “ne, negalvosiu, o kam?” . O tada dar kvailiau.. Įsijungiu filmą, kadir kokį “Pamesti vaikiną per 10 dienų” ar kaip ten jis vadinasi. Kažkaip panašiai. Sėdžiu ir žiūriu. Ir mintys lyg apsiverčia.. O ar yra tas, kurį taip mylėsiu ir aš? Gal man irgi to reikia? Tos artimos šilumos, tų apkabinimų, bučinių.. Gal man reikia JO. Gal aš irgi noriu, kad man būtų viduje gera, kaip jai, kaip personažui iš Tw. Ir vėl galvą kratau.. Taip nebus. Tai tik filmas.. Ir vėl dingsta noras mylėti..

apie tave.

Kas tu? Kas esi dabar? Kodėl klausiu? Nes nebeatpažįstu. Nes nesuprantu kaip Tave mylėjau. Už ką.. Už ką taip sipriai pamilau tada, kai ir TU kartojai, kad mylėsi..Pasikeitei labai. Nežinau kas esi. Plaukai pakelti į viršų, stilius pagautas, cigaretė rankoje.. Visas išgražėjas, neneigsiu.Bet dabar turbūt bijočiau Tave mylėti.. Ir nenoriu. Nebetikiu tavimi. Ir iš vis nemanau, kad galima pasitikėti Tavimi. Kad niekas negali. Tu žaidi su visais. Nors kartais ir gali pabūti beprotiškai mielas, bet nuoširdus… NIEKADA. Žiūriu į Tavo nuotrauką ir netikiu, kad buvome kažkada kartu. Kad mylėjome. Kad ėjome kartu į priekį. Kad manoji širdis buvo pagavusi tavosios ritmą.. Kad kažkada tu man sugebėjai būti VISKAS.O dabar tai tarytum praėjęs sapnas, kurio niekaip negaliu pamiršti. Prisiminimai sukelia šypseną ir pilnas akis kančių.Aš tiesiog Tau linkiu išmokti būti nuiširdžiam..

Nesuprantu…kodel man viena diena buna linksma, o kita jau liudna…Kodel as juokiuosi, o paskui verkiu…Kodel rasau kai man liudna, o ne kai linksma…kodel manau, kad pasaulis man taip retai suteikia laime…kodel myliu ta zmogu, kuriam nieko nebereiskiu…



Viltis…Ji niekada neisnyks is mano gyvenimo…nesvarbu kokia ji bebutu…Viltis, kad lys, viltis, kad jis ateis, viltis, kad man bus gera…viltis, kad mes dar kada nors busim salia…Ir kaip beviltiskai tikiu as sia viltim, nors taij neverta…Ir as visa prisiekiu, kad taij bus paskutinis mano prisiminimas apie tave…bet kam ….kam as rasau….kam visa taij pasakoju…juk tu vis tiek nieko nezinosi… tu net neprisiminsi manes…net minutei nepagalvosi apie mane…apie tai kas buvo…apie akimirkas, kurios pakeite mano gyvenima…



Aciu tau uz taij ka man davei…Savo vilti as palieku…

Viskas taip grazu,krentancios snaiges pries menulio sviesa…Tik gaila,kad dabar stovedama nematau taves,Tavo skruostu ir akiu…Taip pat kaip ir nematau saves ,be taves…Nematau prasmes gyventi,Tu esi man viskas,Visas gyvenimas ir svajones,Kuriomis tavo deka buvau pradejusi tiketi…Bet ju nebera,nebera ir musu…

Ji nežino, kur jis, todėl tiesiog nueis į vietą, kurioje jie pirmą kartą susitiko, atsisės ir nesijudins iš vietos, prašydamas žmonių perduoti jam, kad ji jo laukia… Jai jis tikrai labai svarbus.

“Aš ne benamis, tik mano širdis be namų“

Nevisada viskas turi būti pozityvas,
nesvarbu, kad aš liūdna, svarbu, kad aš GYVA.

Ir noris rekti. Pamirshk ji!!!! . . Mergaite, mazute, PAMIRSHK! . .kandziok lupas iki kraujo, mushk i shaltas plytas. . . gerk raminamuosius pakeliais ir meluok, meluok, meluok, meluok wisiem, kad nereikalingas! . .pasikeisk numeri, ishtrink ish One, SKYPEi uzhblokuok . . . Mazhuuut, nezhiurek i jo nuotraukas. .
Nerodyk mamai ju su klausimu “Patiko?”. . . aishku patiko. . . juk jis toks. . . jis pats pachiausias. . . jis tau kaip Diewas. . . Wisas gywenimas jame, kwepuoji juo. . .
Banalios frazes, bet wisi mes banalus, kai. . . kai gywenime atsiranda tas, kuris brangus… brangesnis uzh wiska pasaulyje. . .Juk ish esmes laime pas wisus wiena. . . tik kiti weidai, wardai ir tel. numeriai. . .Ir kwailute, juk ish One N I E K A D jo nepashalinsi. . Ir i jos sms atsakysi net 4h ryto. .Ir degtine/likeris/vynas, juk wiskas del JO. . ir cigaretes balkone (nors wisiem meluoji, kad nerukai). .Ir asharos ant skruosto. .Ir eini i kokia nors waistine, tik del to, kad tikiesi, jog kazkur uzh kampo sutiksi ji. .Po parduotuwes waikshtai su draugem, o pati ieshkai jo zhwilksniu. .ir jo melodija kitokia nei wisu, ne del to, kad jis tau dazhnai skambina, o del to, kad ne taip skaudu butu.Pamirshk ji, mergaite!. . Mes juk wisos tokios grazhios, protingos, suaugusios!. .Ir taip wat sedi 3h nakties, ir supranti, kad nepamirshi. . ir chia sms nuo juo: ”miegi?”Ir tu begi, kad atsakyt. . ‘ne, nemiegu’ . . Nors akys jau merkiasi, ir keltis 7h ryto. .Ir tau ish esmes pashikt, nes tu l a i m i n g a. .Ir bandai sawe itikint, kad kiti bus DAUG geresni, jis ne wienintelis toks. .O shirdzhiaj nesumeluosi. . matai ji ir supranti:Koks man skirtumas kas bus, jis yra chia ir dabar. . tokia mano laime. .Shtai jis stowi priesh tawe ir zhiuri i akis. .Shtai JIS. Toks aukshtas, laiko striuke kairei rankoi, o su deshine kazhka rasho telefone. .zhiuri ir supranti, kad lauki jo. . Wisad. . Ir per welu niekad nebus. .Ir sunu pawadinsi tik JO wardu..Ir staiga supranti, kaip wiskas banalu.

Tu ir ašara

Ar dar prisimeni tas akis? Aš tai nebe… Ar dar prisimeni tą garsą? Taip, būtent tą bjauriai malonų garsą? Aš jau nebe… Ar dar prisimeni tų ašarų kiekį? Taip, tą didelį jų kiekį? Aš prisimenu. Kaskart prisiminus jas prisimenu tave. Tu. Tu esi tas praeitas etapas, dėl kurio dabar nebūčiau čia. Būčiau ten. Daug toliau nei tu įsivaizduoji. Galbūt, būčiau už daug daug kilometrų. Nesuskaičiuojamos galybės kilometrų. Už vandenyno. Už to nelemto vandenyno. Ir kitoje laiko juostoje. Taip, būčiau kitur. Gal netgi laiminga. Galbūt dabar sedėčiau ir gerčiau kokteili ir šypsočiausi. Galbūt mėgaučiausi gyvenimu. Galbūt… Gal…
Bet aš esu čia. Nesu ten, nesu toli… Negeriu kokteilio, nesišypsau ir netgi nesu laiminga. Aš esu čia ir vis dar prisimenu tų nelemtų ašarų kiekį ir tave… Tave… Tik dėl tavęs nesišypsau, tik dėl tavęs nesimėgauju gyvenimu. Juk tu mane sulaikei. Tu manęs neišleidai… Tu mane laikei ir nepaleidai. Nekada nesupratau kodėl taip padarei? Tiesiog nesupratau. O gal nebuvo lemta suprasti? Kad ir kaip ten būtų, aš likau čia. Nebeprisimenu tų akių, pamiršau ir tą nuostabųjį garsą. Taip nebeatmenu. Bet vis dar prisimenu tų ašarų kiekį… Ašarų, kurių tu man nepadėjai sulaikyti… Nereikia tavo pasiteisinimų. Jų tiesiog nebus. Buvai šalia, bet nesugebėjai padėdi. O po to išėjai. Palikai. Ir dabar Tave man primena tik lietus, per kurį tu išėjai, ir ašara ant skruosto, kurios nesuvaldei…

Štai jau puse penkių ryto, o Tu niekaip negali užmigt, o gal nenori?Kambarys užlietas kavos aromato, kelinta jau puoduką išgerei? Penkta? O dar sakai, kad sunku užmigti! Bet juk Tu visai nenori miegoti, tiesa? Tau patinka taip sedėt naktyje, visiškoje tyloje gert kavą ir pasiemus baltą popieriaus lapą su rašikliu į jį deliot savo mintis. Tačiau jos juk tokios padrikos, negali susikaupt, nes kambario viduryje stovi molbertas, baltą drobė ant kurios tik kelios spalvų gamos, juoda ir raudoną, nebaigei Tu jo tapyti, o gal baigei? Tik šitą kūrinį supranti tik Tu, nors ir neduoda jis Tau ramybės, blaško Tavo dėmesį. Vėl bandai susikaupt rašymui, gal pasijusi geriau? Nemanau, Tau juk tereik žmogaus su kuriuo galėtum pašnekėt, o ne vienai čia sėdėt! Bet su kuo? Juk jo jau nebėra… Nebėra ir niekada nebebus, tai gal Tu jo lauki? Kaip ir kiekvienąsyk? Manai jis pasirodys bent trumpai? Nežinomybė ir tyla tave kaskart baugina, aš žinau, dėl to Tu taip nerimsti. O į tą baltą popieriaus lapą bandai surašyti, ką norėtum jam pasakyt, jei dar kartą jį išvystum. Ir tą drobė, raudona ir juodą, gyvenimas ir mirtis - taip tavo kūrinys jau baigtas, bet tai niekada nesibaigs. Juk Tu jo lauki, lauki nes nespėjai pasakyt jam tiek daug, nespėjai pažiūrėt į jo mėlynas akis ir atsisveikint. Tu negali susitaikyt su ta mintimi, kad jo nebėra..! Taip nebėra.Jus vistiek busit kartu? Ką tu sumanei? Padėk tuos vaistus į šalį! Kadanors tai užsimirš ir vėl gyvensi toliau, nusiramink. Juk nuo to tikrai nebus geriau. Jau aušta, prigulk ir pasistenk užmigti, juk dar tylu ir Tavo miego nieks nedrums, jis Tave juk saugo, nors jo ir nematai, aš žinau, jis tikrai čia. Kambaryje tik tviro kavos aromatas…

Tu gal nežinojai,bet yra toks žmogus kurio Tu visiškai nepažysti.
Manau Tu netiki,bet jis man pats tai sakė.
Perskaičiau dar kart tai veidrodyje,iš jo akių.
Įsiklausiau į jo bereikšmes mintis ir išgirdau..
Taip tai tiesa.
Tu nežinai kaip jam Tu rūpi
Nei kaip akis jam naktimis griaužia ašaros.
Nei kaip jį skaudina Tavo žodžiai neturintys noro būt jam ištarti
Jis žino,kad kadanors Tu jį pamirši
Nes jis Tau nerūpi
Jis dar žino ką reiškia skausmas.
Kai jo kūną užvaldo kažkas.
Jis tik klausia Tavęs,savo švelniomis,raudonomis lūpomis-ką jauti?
Bet jo ausis tikro myliu niekada neišgirs.
Nei iš Tavęs,nei rodos iš kitų.
Nes tas žmogus nemylimas,bet myli Tave.
Tiesa.
Vis dar nežinai kas jis?
Tas paprastas žmogus?
Tu negirdi jo rėkiančių,praplaukiančių minčių?Tu nematai jo žvilgsnio?
Nematai jo žibančių akių?
Nejau Tu ne tas žmogus kurio jis laukė,mylėjo iš visos širdies?
…
Dėja,tikra meilė neišeina.
Sveikinu,Tu ir vėl jį įskaudinai.
Tu tikrai mylėt nemoki,bet esi mylimas.Tuom Tu viršesnis už jį.

........nors taves nera...tu mano mintyse....ir niekas to nepakeis....nei laikas,nei atstumas,nei...............niekas!...pasaulis kuriame gyvenu pilnas svajoniu,troskimu ir vilties...pasaulis,kuriame tu gyveni man patinka,nes tu ji darai grazu,nuosirdu ir silta....o zinai,ko labai stipriai trokstu?....kad viena diena musu pasauliai susijungtu....

Tu - tai, ko visada troškau, klausydamasi tyliai krentančio lietaus. Tu - tai, apie ką svajojau sunkiausiomis minutėmis. Tu - man esi viskas: grožis.. laimė.. džiaugsmas.. Meilė, trapi ir nesuvaldoma.

Visai netikėtai šiandien savo kompiuteryje radau dainą kurę man kaškada atsiuntai tu. Tada tos dainos nesupratau, ką turėjai omenį atsiusdamas tą dainą man. Ir va žinai ką aš ją šiandien klausau 19 kartą ir pagaliau supratau ką turėjai omenį atsiūsdamas šią dainą. Ech... kaip būtų gerai jai galėčiau atsiukt laiką atgal. Nežinau kas man darosi verkiu ir verkiu prisimenu jo veida visada o kaip jį pamatau žiūrintį į mane taip keistai suspaudžia širdį. Tiesiog norisi pasileist ir bėkt pas jį ir stiprei apkabint jį. Myliu tave.... Ech kad suteiktum bent mažiausią viltį turėt vėl tave šale.

Meilė niekada nesibaigia gerai. Mylimas žmogus - pats pikčiausias priešas. Mylimas žmogus įgyja nebūtų bruožų ir užglaisto akivaizdžias ydas. Jei ko gyvenime ir reikia bijoti, tai tik meilės. Meilė - tai pasiutligė. Meilė - melagingi žodžiai, pelėkautai, pralaimėjimas. Mylimas žmogus gali taip skaudžiai smogti, kad atsigausi jau kapuose.Akylai stebėk, kaip tau ištaria "aš tave myliu". Aš tave myliu - labai klastinga formulė. Esmė tame, kas joje slypi. O slypėti gali viskas.Neleisk, kad tau sakytų, jog tave irgi savaip myli, jog tu savas ir artimas žmogus.Jei tavęs nori, tačiau nemyli, tai gali būti pavadinta ištvirkimu. Tada bent jau linksma. Jei tave myli, tačiau tavęs nenori - tai meilės vėžys. Ši liga

Ką reiškia mylėti?Labai mylėti žmogų ir negalėti be jo gyventi...Tas žmogus atstoja gyvenimą.Jo prasmę ir skonį.Jei tikrai myli tą žmogų tu jį myli labiau už gyvenimą,už viską...Kad ir ką darydamas to žmogaus atspindį ir reikšmę jausi visur.Dieną naktį tik ir galvosi apie tą žmogų.Nei akimirkai net ir sapnuose negalėsi jo pamiršti.Kiekviena vieta, daina ar žodis primins jį.Būdama be jo galvoji tik apie kitą susitikimą su juo,Jį matai visur:telefone,kompiuterio ekrane,lango atspindy,veidrody.Bet yra ir blogoji šio jausmo pusė:tada kai kas nors jus išskiria nežinai ar vėl būsit kartu kaip kadais.Tada kai jauti skausmą.Jauti, kad gyveni.Tas skausmas drasko iš vidaus ir kiekvieną akimirką atrodo,kad vis mažiau lieka tavęs...Tu mintyse ir širdimi visada su juo...O jis su tavimi...Kai nesate kartu jūs beprotiškai kenčiat, bet ir kenkiat kitiems.Tie kurie yra jūsų draugai jiems liūdna matyti jūs abu tokius liūdnus,be noro gyventi ir kibirkštėlės akyse.Bet jums abiems tai nesvarbu...Jūs tik visą laiką galvojat vienas apie kitą ir kenčiat.Beprotiškai kenčiat.Rodos kančiai galo nėra.Norisi mirti,dingti,tiesiog neegzistuoti.Jūs abu jaučiatės tarsi viena siela 2-uose kūnuose.Amžiams susieti ir neatskiriami...Jūsų neišskirs niekas...Net mirtis...Nes MIRTIS MEILĖJE NEEGZISTUOJA...

Žmonės sako, kad meilė pats nuostabiausias dalykas pasaulyje. Rekomenduoja ją kaip vaistą nuo visų ligų, bet neprideda lapelio su užrašu: MEILĖ GALI ŽUDYTI. Nepasako, kad šalutinis poveikis būna skausmas. Beje, nepasako, kad už meilę yra kažkas stipriau. Tai Dievas arba likimas, vadinkite kaip norite. Jei jis nori, kad būtų taip, taip ir būna. Tačiau kiekviename lapely būna parašyta, kad meilė gydo, džiugina, atneša didžiausią laimę. Todėl šie vaistai vis dar yra perkamiausi. Ir bus visą gyvenimą.

Paleisk mane, man reikia eiti. Nebelaikyk uždaręs savyje. Užmiršk žodžius kuriuos kasdien kartojau, nes tai jau melas, ne tiesa. Juk tau patinka mane taip skaudinti. Išplėšti širdį ir ašarų jūroj paskandinti. Užsiūti lūpas, kad negalėčiau tavęs jomis liesti, kad negalėčiau menkais žodžiais tavęs sužeisti. Bet dar norėčiau laime su tavim dalintis. Nors ir nevertini mano pastangų. Susmilkus cigaretė su jausmu užgęsta. Nepasiduosiu, dar turiu jėgų. Atmerk akis, nors sunkios jau blakstienos. Pažvelk dar kartą į mane. Žinok, jog viskas jau netikra. Širdy išliko tik tavo šypsena.

Ramiu balsu, pavargusiu širdies plakimu, o garsas tolsta pavirsdamas į tyla. Aš rankom virpančiom bandau paliest savo veidą. Paleisk, nebekankink, man skauda. Skauda tarytum siela akmeniu pavirtus būtų yspūdis kažkoks, lyg kas aplinkui griūtų, lyg į akis pribiręs smėlis, nesimato ir bėgu kuo toliau, o gaunas ratais.

Kartais širdis pasirenka toki kelia kuris atrodo
•neteisingas visai neklausydama proto balso, Būtent tada kelias atrodo labai platus… Tada gimsta pati stipriausia ir
•labiausiai akinanti meile - nepasiekiama meile…
———————————————————-

ar tau tajp nubuna..? kad galvoje atrodo sukasi tiek neajskiu minciu, bet tuo paciu pasketi nezinomybej negalvodamas apie nieka…kad norisi kzkam tajp issipasakot kad kazkas isklausytu ir suprastu, bet tuo opaciu norisi paskesti vienumoje kad nekas netrugdytu…kad norisi kazka daug isrekti, issakyti, islajsvinti ta nezinomybe kankinancia is vidaus, bet tuo paciu norisi uzsisklesti ir netarti ne zodzio…kad norisi jog aplinkuj skambetu daug graziu garsu kurie galetu prablaskyt ir pralinksmint, bet tuo paciu norisi ir paskesti tyloje tiesiog su savimi…kad norisi matyti daug graziu vajzdu aplink, bet tuo paziu uzsimerkti ir nematyti nieko daugiau tik juoda, juoda…spalva…kad norisi daug kazka nuvejkti, tiesiog prasiblaskyt, bet ir tuo paciu tiesiog nieko nevejkti o tiesiog sedet ir nieko nedaryt, nes neajsku kas galvoje sukasi… tajp jauciuosi dabar as…..kaj zvelgiu i degancios zvakes liepsna, kaj klausau letos muzikos, kaj uz lango tamsu, kaj norisi verkti, kaj nesinori net kalbeti taciau vidus plysta ir bando kazka pasakyti………..nzn kodel bet uzplusta mane tokia vat nuotajka…kaj tajp negera, ir niekas negali to supraste, taciau as niekam to ir neajskinu nes negaliu to issakyt ka man……..

Aš tave myliu... Kaip kartais neatsargiai mes svaidomės šiais žodžiais, neįsigilindami į jų tikrą reikšmę, nes neretai jie painiojami su aistra, susižavėjimu ar net įsimylėjimu! O juk tikra meilė labai retai sutinkama gyvenime. Tai kažkas daugiau... Skirtingai nei kiti jausmai, tikra meilė nepraeina, o įsitvirtina žmogaus širdyje ir nebepaleidžia. Todėl, kai išduodi, atstumi ar prarandi meilę, kančia, skausmas ir širdgėla gali lydėti iki gyvenimo pabaigos. Kai yra tikra meilė, neįmanoma įsimylėti kito žmogaus. Tikra meilė būna stipri ir abipusė. Todėl praradus ją, greičiausiai beliks tikėti ir laukti, kol Aukščiausiasis, matydamas jūsų nesibaigiančias kančias, pasigailės ir kada nors suves su tuo žmogumi."

Kai užpuola netikėtai tas keistas jausmas iš kurio vis nori išsikapanoti tai jautiesi vėl toks prislėgtas.Labiausei nekenčiu kai jis užklumpa netikėtai ir tikrai ne vietoi.Žinai,kad vėliau gailėsies dėl to pačio jausmo,bet nieko negali sau padaryti,tiesiog jauti tai ir stengies save paguosti,kad gal viskas bus gerai.Nors jau žinai,kad taip nebus.Ir vis kartoji sau-O gal viskas bus kaip norėtum,gal viskas pakryps į gerają pusę.Ech kaip truksta tau to..Ir kiekviena dieną žinau pabusiu su viltimi,kad ir tą žmogų užkluptu taspats keistas jausmas <3

Vikūte viskas bus gerai.

maza mergaite dideliam mieste
ejo juros link, saules vedama
Ji tikejo - praeity jau nieko nebera
ten liko tik sapnai ir pamirsti veidai
ir zlugusios svajones.. ir ju ten nebera
tik vis rusena zvake palikta
o Jo stiklines akys duzo, ir niekad nebegris
ir Jo sakyti zodziai, niekad nepavys
maza mergaite uztrenke duris
lai sustoja laikas! ..Ji tyliai meldes vejui
…
naujai atmerktos akys ir sypsnio spindulys
o kazkada darytos klaidos jau niekad nebegris
ir zeidziantys zodziai liko uzmarsty
TEN nieko nieko nebera
TIK viltis ir atsalus arbata
…
maza mergaite dideliam mieste
su savo dideliu pasauliu sirdyje
Ji sypsojos, eidama gatve
juros link, saules vedama
ir vienos vaiko tyrumo akys leido pasikeist
leido skrist ir mylet
ir tos akys pakeite visus senus draugus
((viskas viename.. viskas viename..))
Ji tapo verge, verge tu akiu
Dievo atsiustu, tyliai geidziamu
kadaise sutiktu, tik neatpazintu
tiek daug pasakanciu bei tylinciu,
geru akiu
pagaliau.. jos salia, snabzdancios ‘myliu’
…
maza mergaite su sypsena veide
ejo juros link, saules vedama
Jo sypsnis tapo saule,
o skesdama Jo akyse,
Ji rado jura to zmogaus sirdyje
mergaitei nieko nebereikia
svarbiausia, Jis - salia
mergaite rado laime,
o tikslas rado Ja
…
cukrines lupos ir tos vienos vieninteles akys
maza mergaite vis dar dideliam mieste
bet Ji nebe viena
svarbiausia, Jis - salia
o kitu it nebera
..uzmerktos akys..
ir sokoladinis bucinys
lai nesibaigia niekada
ir stai sustojo laikas, o praeity jau nieko nebera
ir tai tik pasakos pradzia

zinau, kad jei norėsi, išgirsi ir suprasi.
visai nesistebiu, kad manes nekenti. Bet tiesa tokia.
Tik atsiprašau, kad elgiausi taip nesuprantamai, kad trukdžiau.
Ar prisimeni mane? …nelabai.
To ir linkiu. Taip pat, kad kada nors gyventum taip, kad dėl kažko kito galėtum padaryti viską.
Ir kaip visada,live forever!<3

Tu atidavei viską, kad galėtum turėti savo suknistą laisvę. Dabar nežinai, kur ją dėti..

protis. Blogas įprotis ilgėtis praeities. Šauktis ją ir tempt į šviesą iš po žemių.
Gaivint senas simpatijas. (Ne)Sąmoningai priminu praeitį, kad viskas galėjo būt kitaip.
O širdy kirba, kad gal verta vėl viską pradėt nuo pradžių?
Kas tai? Ar noras vėl skaudinti žmones, ar suvokimas, kad kažką praradai?

Aš tikiu.

Meilė nemiršta, čia jūs stengiatės palaidoti ją. Neatsižvelgiant į tai, ji gyvena. Aš tikiu, kad ji gyvena!!

Tada aš dar nežinojau, kad nemoku be tavęs gyvent.

Tu atėjai. Išėjai. Atėjai. Išėjai. Ir taip begalybes kartų. Tu išeidavai pas kitas ieškodamas meilės, aistros ir supratimo, bet sugrįždavai rasdamas viską tai pas mane. Ir vėl išeidavai ir vėl sugrįždavai. O aš tik verkdavau naktim ir žadėdavau sau tau niekad neatleisti. Ateidavo nauja diena, ateidavai ir tu, ir aš vėl ir vėl atleisdavau.

Tu atėjai. Išėjai. Atėjai. Išėjai. Ir taip begalybes kartų. Tu išeidavai pas kitas ieškodamas meilės, aistros ir supratimo, bet sugrįždavai rasdamas viską tai pas mane. Ir vėl išeidavai ir vėl sugrįždavai. O aš tik verkdavau naktim ir žadėdavau sau tau niekad neatleisti. Ateidavo nauja diena, ateidavai ir tu, ir aš vėl ir vėl atleisdavau.

Prašymas

Tu atėjai į mano sapną. Tu pasiėmei mane už rankos ir nusivedei į košmarų šalį. Man ten patiko, nes buvai šalia tu, bet tu išėjai palikęs mane ten. Man pasidarė baugu ir šalta. Prašau, pasiimk mane atgal.

Meilė- tai turtai, kuriuos gali turėti tik tuo atveju,kai visi Tavo priešai yra išnaikinti.Iki tol kiekvienas ,kurį Tu myli - tai įkaitas, silpninantis Tavo bebaimiškumą ir pakertantis sveiką protą.

JO širdis**

Skraidė kažkur po pasauliį. Kelių labai daug yra, bet JI išsirinko šitą. Beldėsi į uždarytas duris, tačiau niekas neatidarė, niekas nepatikėjo. Sudegino eiles, kurias pati parašė. Visus savo žodžius skyrė tik JAM, bet JAM buvo to per mažai. Tamsią naktį, apkabinus kaip užklotą, JIS JAI tapo artimas. Gatvės laukia savo praeivių į JĮ taip nepanašių. ŠIta širdis kitos nemyli, bet kodėl tada jinai JĮ budčiuoja. Šitos širdies kita nešildo ir kaip JI JO niekas nemyli.

Kažkam užtenka***

Kažkam užtenka vieną kartą nutylėti žodžius, kad tu suprastum, jog tau jų reikia.

Kažkam užtenka vieną kartą neateiti, kad su pradėtum jo ilgėtis.

Kažkam užtenka vieną kartą pasakyti ”myliu” ,kad tu nemiegotum naktimis.

Kažkam užtenka vieną kartą palikti, kad tu niekada nebesugrįžtum…

pakanka žinot kad jis yra

…laikui bėgant vienatvė man tapo būtinybe, kurioje galėjau būti laisva ir gyventi savo nematomą gyvenimą…visada tyrą ir pilną šviesos…su trupučiu liūdesio…mano meilė beribė…ir beveik niekas negalėtų atsakyti į tokį jausmą…ir veltui aš tikiuosi atsakymo į per daug didelius savo jausmus…jis niekada manęs nemylės…todėl mano jausmai nepatenkinti, jie degina ir drasko mano kūną, tačiau siela išsineria iš to pragaro ir lieka skaisti…įvairiais savo gyvenimo laikotarpiais aš vis sutikdavau jį, tą, kurį mano siela atpažindavo ir į kurį veržėsi su neregėta jėga ir džiaugsmu. Tačiau – tik siela. Aš jau žinojau, kad iš ten tokio pat veržimosi nesulauksiu. Ir išmokau savo kūną laikyti geležiniuose gniaužtuose. Ir man tik pakanka žinoti kad jis yra. Kad šis žmogus yra. Ir aš myliu…

Aš tik norėjau pasakyti, netgi jei aš daugiau niekada su tavimi nešnekėsiu savo gyvenime, tu man esi ypatingas žmogus… Aš gerbsiu tave, žavėsiuos tavimi ir visa širdimi tave branginsiu… Atsimink, kiekvienam reikia draugo… Gal kažkurią dieną tau atrodys, lyg neturim nė vieno draugo apskritai, tiesiog prisimink šį laišką ir nusiramink, žinodama, kad kažkam tu rūpi… ir visada rūpėsi…

Kas gi aš esu? Esu paprastas mažas žmogelis, mokantis verkti, mylėti, džiaugtis. Nežinau, iš ko tai išmokau, bet buvo verta. Kartais atrodo,kad iš vis nieko gero nemoku, tik skaudinti ir gadinti kitiems nuotaikas. Ne visada suprantu, kad reikia padėti ar paguosti. Kaip ir kiekvienas normalus žmogus, darau klaidų ir iš jų mokausi. Kartais būna labai sunku būti kaltai, bet truputį pamasčius atrandu tiesą. Kas gera, niekada nebus bloga…

Noriu tik vieno… Kad TU būtum laimingas….

Zvelgiu pro langa ir matau oro baliona…Tu nezinai kur jis skrenda ir as nezinau Bet jeigu juo skristume kartu jis nestu i issvajota miesta…Mes skristume tol kol noretum islipti….O islipti tu niekada nenoretum…Nes tau patiktu sita apgaule…Tau patiktu visi laimingi veidai su placiom sypsenom, bet tu nepastebetum ju saltu akiu. Tu butum laimingas, o as verkciau….Nes musu svajones skirtingos….Net nemanau, kad as turiu svajoniu….. Tiesa tu nepastebetum ir manes suklupusios ant zemes susirietusios i vaisiaus poza ir pasruvusiomis akimis…. O as kenteciau nes noreciau, kad tu butum laimingas, kad ir isgalwotam mieste..man butu tai nesvarbu…as tik noriu, kad tu butum laimingas..as tiek nedaug noriu bet tu ir to negali man duoti..bet as vistiek kentesiu nes pripratau prie skausmo turbut be jo neisgyvenciau….

Jai tu žinotum...

Aš ir vėl jį sapnavau……….


Aš Myliu Jį…
Bet nejaugi kai myli skauda?
Tai tik žaidimas kūrį kažkas sugalvojo……..
Beto ar jis bent prisimena mane……..
Gal jam irgi skauda…..
O gal….. Gal jam patinka Skausmas ….?

Skausmas…….Kai skauda ne jam……..
O kam nors kitam………?

Jau susitaikiau su tuo kad jam nerūpiu…….

Jis myli kitą………


Aš jai pavydžiu……….


Bet man džiugu....... Jis laimingas....... Nors ir pilnomis akimis ašarų....
DŽIAUGIuoSI………Ir kartu klausausi kaip verkia širdis….


JIs ne man……..Jis ne man……..Jis ne man………………………………….Jis ne…….TAU……
Aš myliu jį bet tikiuosi, kad dar sutiksiu žmogų kuris mane apgaups savo sparnais

Ir nuskraidins į pasaulio kraštą………

*Gyvensiu

Nebegalima šitaip.
Daugiau nebesuksiu sau galvos kas bus po penkių ar dešimt metų, nebenusistatinėsiu prieš žmones, sakysiu tiesą į akis…. juk tikri draugai negali vienas nuo kito kažko nutylėti….. taip prarandami draugai…sakysiu viską nors tai ir žeistų… tegul.***. Nebenusistatinėsiu, kad antrą pusę turėsiu po metų ar dvejų, jei ji tik atsiras, kad ir rytoj …. juk gyvenimas ir taip trumpas… Bet nebūsiu iš tų kurios keičia vaikinus kas savaite….*** Džiaugsiuos kiekviena akirmirka, geriau būsiu beviltiška optimistė ir dainuosiu “I’m so so happy”, nei pesimistė nematanti šviesos… Nebeimsiu visko taip giliai į širdį ir stengsiuos neskaudinti kitų…. “Juk aš noriu gyventi, ne tik egzistuoti”…. Nuo šiol skųstis draudžiama.. Gyvensiu taip, kaip man patinka, o ne taip kaip liepia kiti… Darysiu tai ką noriu ir man tas pats….. Svajosiu, mylėsiu, džiaugsiuos, juoksiuos, bėgsiu, dainuosiu - gyvensiu…** Juk tai tik žaidimas.-*

For E.S.

Juk kartais dekoju Dievui uz prakeikta MEILE!
Myleti tave yra daug skaudziau , negu eiti per stiklo sukes.
Dienom dar vis saule kyla, Dienom dar vis saule sviecia.
AS tik buvau mergaite beprotiskai isimylejusi tave.
Pasaulis be taves atsigaus.. O tavasis be manes, gali ir sugriuti..
Bucinys tai tik mielas pokstas, kury gamta sukure tam, kad pakeistu kalba, kai zodziai tampa nereikalingi.
Mylejau tave vakar, mylejau galbut ir siandien, bet nemanau, kad mylesiu rytoj.
O jeigu as buciau lele? ar paprasciausiai mane ismestum?

Kartais pamačius žmogų supranti, kad jis tau niekas… Kartais susimastai… Galbūt jis galėtų būti vienas iš tavo draugų, o gal netgi vienas iš geriausių… Bet tik retkarčiais pamačius žmogų tau perbėga šiurpuliukai ir supranti, kad tai kažkas daugiau negu draugas… Laikui bėgant,po truputį pradedi jį įsimylėti… Taip nutiko ir man… Kai jį pamačiau gyvenimas pasikeitė… Tikrąja to žodžio prasme… Man tada dar buvo vienuolika… Dabar trylika… Ir jis vis dar mano širdyje ir galvoje… Neįstengiu jo pamiršti… Nors ne… Greičiau nesistengiu jo pamiršti… O kam man to reikia? Aš laiminga ir mylėdama jį… Nors ištikro dabar meluoju pati sau… Sunku man be jo gyventi, bet pamiršti taip pat nesinori… Dabar gyvenimas be jo kitoks… Nebeturiu to, ką turėjau ankščiau… Bet ir nereikia… Turiu kitokiu dalykų… Stengiausi pamilti iš naujo, bet tai buvo tik žodžiai ir bučiniai… Dabar tai kažkas daugiau… Būnant su tavim viskas kitaip… Aš jaučiau, kad esu tau daugiau negu draugė… Bet juk visi žmonės klysta! Ar gi netiesa? Todėl suklysti galiu ir aš… Aš noriu taip galvoti, bet juk ne visada pavyksta būti optimiste… Jei galėčiau tau tikrai parodyčiau ką rašau šiuo metu… Bet negaliu, nes tu toli… Ir aš visai nenoriu pasakoti to ką jaučiu… Juk tu vistiek nesupranti… Nežinau galbūt tau kas nors pasakys, o gal ir ne… Bet žinok, kad aš visada mylėjau ir mylėsiu tave… Kad ir koks tu esi…

Žinai…mylėjau ankščiau tave….
Bet dabar stengiuosi pamiršti…
Manai išeina?
Ne… Dėl to man yra labai sunku…
Norėčiau tave pamatyti…
Mani tai įmanoma?
Ne… Ir dėl to aš liūdžiu…
Norėčiau tave apkabinti…
Manai man linksma kai atstumi?
Ne… Ir dėl to dar labiau liūdžiu…
Pabučiuoti taip pat norėčiau?
Ir vėl neišeina…
Myliu…. <33

Neleidi man pasiklysti,išeiti,išnykti,neleidi eiti be Tavęs,nes verti mylėti,tikėti,kartais verkti,juoktis,būti ramiam.Tikiuos,kad Tu randi manyje tai,ko tau reikia,kad išliktum,kad mylėtum,kad neišeitum,kad būtum šalia.Tikiuosi,kad aš tau viltis,šviesa,ramybė,amžinybė,kaip ir Tu man.Visuomet galvoju,kad myliu labiau,stipriau,gražiau,tikriau,bet ne,tai netiesa,nes žinau,kad ir tu myli.Anksčiau tai sakiau rąsiai,dabar nebe taip,nes kartais nežinau,ar tau reikia.Kartais tikriausiai įgrįstu.Kartais galbūt tau nusibostu.Nenoriu palikti Tavęs vieno.Net tada kai to prašai.Nes aš bijau.Tiesiog bijau vienumos.Jau bijau būti be tavęs.Jaučiuos nesaugus,man negera.Aš nenoriu,jog tu eitum tolyn,palikdamas tik pėdutes..Noriu eiti kartu,visą amžinybe,šalia Tavęs.Tavimi kvėpuot.Būti Tavo.Atiduot Tau save.Visą,iki paskutinio lašelio.Kad būtum saugus,ramus,laimingas,su plačia šypsena veiduke.Noriu Tave vestis paskui save,kad nenueitum ten kur nereikia.Noriu niekada Tavęs nepaleist,jei tik leisi to nedaryt.Nes nenoriu.Esi man viskas.

Myliu.... E.S.

Parašyk man, ką tu, ką kartais jauti…
Parašyk man, ko nesupranta kiti…
Parašyk man, kad tau jauku su manim…
Parašyk man, liudnom šaltom naktim…
Parašyk man, ką tu po velniais tu jauti…
Parašyk man, apie vienatvę savy…
Parašyk man, kaip skęsta pirštai vaške…
Parašyk man vienam trumpam laiške…

Parašyk man, kad gimėm vienu metu…
Parašyk man, kad aš esu tu…
Parašyk man, kad tau liudna vienam…
Parašyk man, parašyk tik tai man…
Parašyk man, kai beprotiškai lis…
Parašyk man, kas yra ilgesys…
Parašyk man, ką per miegą matai…
Parašyk man, kaip tu suvoki tai…

Parašyk man, apie kvapą mirties…
Parašyk man, kiek dar laukti reikės…
Parašyk man, kai sudegs žiburiai…
Parašyk man, kaip tu vakar mirei…

Paskutinįkart man prabus liūdesys,
Atsiminus mylėtas akis.
Parašyk man, kai užges Venera…
Parašyk man, kad meilės nėra…

sėdžiu ir mažyčiai vandens lašeliai rieda skruostais..kodėl?Todėl,kad atsibodo viskas…

?

Nejaugi visuomet mirtis yra skausminga ?
Filmuose rodo, jog žmonės prieš mirtį kenčia…
O kaip atrodytų mirtis padauginus vaistų ? Turbūt išpradžių pasidarytų velniškai bloga, taip bloga ,kad net mirtum… ar kadanors buvo taip bloga ,kad galėtum numirti ? ne.. bet jug galima pabandyti…
Biologijos mokomės, mokėmės ar mokysimės visi… pjauti venas skauda… bet gi sako jog skauda tik kai pjauni… pati vena nejautri…
Hmm.. žmonės kariasi… ar tai gera idėja nutraukti nelemtą , nepasisekusį gyvenimą ? ar taip numalšinsi skausmą ? sako, jog savižudžių sielos kenčia labiausiai… labiau nei žmogžudžių… Jie turi kopti viršun.. kabintis.. kankintis iki tos dienos kai turės ištikro mirti.. kai kūnas turėjo mirti naturaliai… kiekvienam savo, kaip sakoma…
Bet jei viskas blogiau nei gali būti ? ar visuomet yra išeitis ?
bet jei skauda taip velniškai, kad nebegali kankintis ? jei ašarų nepavyksta sulaikyti ? jei prarandi viską kas pasaulyje buvo ir bus svarbiausia ?
Ar meilė yra ? o galbūt tai tik aistra ? susižavėjimas kito žmogaus gerumu ? gal mes esam akli ?
visi žino,kad ,kad ir kokia ta meilė būtų.. vėliau visuomet reikia sumokėti daug kartų skaudžiau , nei kada nors gyvenime yra buve…
Taigi, nejaugi visuomet mirtis yra skausminga ?
Turbūt ,kad taip… jei žmogus žudosi.. reiškia jam skauda… skauda taip ,kad nebegali kankintis.. sunku taip ,kad nebesugeba nieko padaryti…
O naturali mirtis..?
Ar tai svarbu ? jug mirsime visi kadanors galiausiai vistiek… bet ką padarysi.. kiekvienas rūpinasi savo užpakaliu atsiprašant… o ką padarysi.. mes jug žmonės… dabar jau retai pamatysi žmogaus akyse “visi už vieną, vienas už visus.. ” šiais laikais .. kiekvienas už save.. jug anksčiau ir posakis ” po saule vietos užteks visiems” skambėjo taip įtikinamai,kad net nekildavo abejonių… tačiau dabar yra kitaip.. “vietą po saule reikia užsikovoti pačiam” jei nenori likti pavėsyje…
Žmonės stengiasi.. bet nevistiems išeina..

Isejai.Dangus nesileido zemiau.
Debesys nusileido ant stogu.
Ir jau visai nesigirdi
tavo zingsniai tolumoi.

Isejai.Nusileido ant miesto rukas.
Nutruko telefonu laidai.
Isejai. O as tada dar nezinojau
kad taip iseinama visam laikui…

JIS: Aš Tave Myliu!!!

AŠ: Tu man patinki.

JIS: Dėl Tavęs kalnus perkopčiau ir vandenynus perplaukčiau.

AŠ: Tau iškepčiau pyragą.

JIS: Tau atneščiau kiekvieną rytą rasą iš laukų.

AŠ: Tau atneščiau puodelį kavos į lovą.

JIS: Dėl tavęs pastatyčiau rūmus didžiausius.

Aš: Gyvenčiau su tavimi nors ir palapinėje

JIS: Tau dovanočiau visas dangaus žvaigždes.

AŠ: Tau dovanosiu savo šypseną.

Jis sedi salia.Klausosi tavojo kvepavimo.Tu apsvaigusi-tu jo nori.Paslapcia jis nuziuri tave aukstyn-zemyn.Vis giliau-tu kvepuoji.
Jis prieina arciau,tu uzuodi jo kvapa.Stingdantis ir gundantis,stai koks jis.Slaptas lietesys,jauti kaip jo rankos paliecia tavo pecius,plaukus,veida.Tu tirpsti,tu apsvaigusi.Rankos vis leidziasi zemiau,bet tu nepasiduodi inkstintui.Suvirpi.Jis apkabina ir nepaleidzia.Pabuciuoja kakla,jis priesais tave.Lupos susilieja i bucini,jauti saldu ju skoni.
Kunai- visuma.Jauti ju skoni,drebejima,malonuma.Kiekvienas lietesys-nuostabus.Sapnas ateinantis i mintis uzvaldo pasamone isejus ekstazei,o prabudusi jo jau neberandi.

Ji mylėjo jį <3

Jis mylėjo ją <3

Jie dažnai buvo kartu, bet likimas ne toks gražus.. Jis kaip kaip veidrodis tamsus..

Įskaudina ir vėl lieka tik gaida apie ją..

Meilė. Kas tai? Ar ji tokia turi būt skaudi? ;"(

Juos iskaudina jausmai..
Jų nebelieka..
Tik aitvaro garsai

Tie prisiminai nekalti, jausmas kuri kazkadais jautem.. tai buvo nuostabu

Tokia ta meilė ir jos pabaiga.. Kaip rūkas ji atėjo ir staiga išnyko
Tylu..
Aplink tik muzikos garsai..

Vis dėl to myliu tave ..
Tavo akis ir tas siltas lūpas..
Tu būsi visados mano sirdyje..
Nors ir skaudu ..

Cigaretės dūmas rūksta.
Širdžiai kažko trūksta.
Aplnako liūdesys.
Mažuti, praeitis nebesugrįš.
Tuštumos nesugebam paslėpti.
Norisi pabėgti.
Tikiesi, kad vienatvė iškeliaus?
Palengvės?
Kažkas į priekį pajudės.
Atsiras vilties?
Leiskis ant žemės.
Nevisada bus taip kaip nori.
Per didelis tos meilės svoris.
Groja vėl ta banali daina.
Man primena Tave…
Prisiminimai kaip žaizda,
Kuri turėjo jau seniai užgyti.
Deja, dar nenustojo lyti.
Kasdienybė tirpstanti laike.
Skverbiasi į sielą ir kartoti nenustoja.
Kad esame per daug nutole.
Tačiau net ir kartu nebuvome herojais.
Ir vis dėl to aš noriu, svajoju.
Apkabinti, pabučiuoti,
Sugražinti tą artumą.
Kuriame matau prasmingumą.
Kartus juodos arbatos skonis.
Žadina mane sudėt jausmus laiške.
Tikiuosi nesulaukt rytojaus.
Skaudu, kai neturiu Tavęs šalia.
Susitiksim šiąnakt tik sapne.

Man toks jausmas kad jausmai paliko mano kūną. Visi šypsosi o man tas pats, visi verkia o man tas pats.Kur dingo žmogiškumas ir rūpestis iš tavo širdies?Kokios širdies… Vietoj širdies pas mane akmuo, vietoj sielos tamsus šešėlis.Kur dingo tie jausmai kurie pateikdavo spalvas tavo pasauliui? O man nereikia tu pigių dažų pasauliui, jau geriau viskas bus nespalvota kaip senoje nuotraukoje. Kur dingo tavo nuoširdi meilė? Apie kokią mes meilę dar šnekėti norim, apie ta kuri supjausto širdį, išrauna ją ir lieka tik skausmas, vėliau pyktis, o poto tyli tuštuma.

Turbūt aš trokštu to, ko neturiu ir ko turbūt nebegaliu turėti. Man kažkodėl visada patiko sidabras. Tai kodėl aš siekiu aukso, nors jis mane ir atstumia? Gal, kad mano tikslas taptų platina? Ne, man to nereikia. Apie ką aš čia… Žinau, geležis visų vertingiausia.Man patinka skausmas. (Ką aš čia nusišneku?) Kankink mane toliau, nes tik skausme ir liūdesy aš sugebu atrast save. Ironiška. Nesijuok. Negalima. Juk tai tiesa. Keista būtybė. Vieną akimirką tarsi lėlė, kabanti ant siūlo ir nerangiai judinanti sumedėjusias savo rankas (jos juk neklauso!), o kitą - besijuokianti paprasta mergaitė, besišaipanti iš to, kas aplinkui. Bet tai tik vaidmenys. Keli iš daugelio. Iš kiek akimirkų susideda gyvenimas? Tuštybė. Ji aplanko, kai jau nieko nelieka. Ir nereikia. Ji pripildo mano syvus ir aš apmirštu. Su gyvybės ženklais. Nusisuk, nežiūrėk į mano lavoną, gulintį šaltame karste. Tavo akys spinduliuoja šiluma. Man to nereikia. Apsieisiu. Šiandien ragavau savo kraujo. Šlykštu. Lyžtelk ir Tu. Gal tada suprasi, ką aš jaučiu? Skausmas lėtai slankioja po mano kūną (čia aš ne apie tai), norėdamas viską išnuodyti, kas dar gyvena ten. Turbūt pavyks. Juk negaliu, nesugebu tam pasipriešinti!Noriu rašyti ir išsiliet, bet negaliu. Nesugebu. Per daug minčių ir visos padrikos. Be galo sunku, bet turbūt reikia.
Tikiuosi, kad Tu nemirsi. Negali palikti šio pasaulio, nepažinęs jo. Be to, aš nenueisiu prie Tavo kapo, nes nesužinosiu, kur jis yra. Neturi kitos išeities. Privalai gyventi. Dėl savęs. Ir dėl manęs, nors ir manęs nekenti. Žvaigždė. Nors ji atrodo šalta, tačiau tai netiesa. Sudegins viską ir paliks tik plyną lauką be jausmų; išnyks tai, kas kažkada įvyko. Prasidės viskas nuo nulio.
Blogai jaučiuosi. Kodėl visada įvyksta tai, kas neturėjo teisės įsivelti į kažkieno gyvenimą? Bet tai vyksta. Nesustabdoma.
Žmogaus gyvenimas - tai tik viena akimirka. O jų bus dar daug… Kažkas mirdamas palieka žemę ir keliauja toliau, neatsigręždamas į praeitį, o kažkas gimsta, dovanoja naują gyvybę, tarsi bandydamas paneigti tai, kas įvyko. Ne, tai netiesa. Jis tęsia tą tąsą - amžinybės giją, sergi, kad ji nenutrūktų. Negali viskas taip lengvai pasibaigti. Nepasiduok. Kovok už save ir mane.